Paieška

Vatican News

Velykų „Urbi et Orbi“. Prisikėlęs Viešpatie, pagydyk kenčiančios žmonijos žaizdas

Popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje aukojo Velykų dienos Mišias. Kaip ir per kitas pastarojo meto pamaldas, su popiežiumi prie altoriaus buvo tik kelių asmenų liturginė asista, o bazilikos nava buvo tuščia. Homilija nebuvo sakoma. Netrukus po Mišių popiežius perskaitė velykinę žinią ir suteikė palaiminimą „Urbi et Orbi“ (Romos miestui ir visam pasauliui).

Brangūs broliai ir seserys, džiugių Velykų!

Šiandien visame pasaulyje skamba Bažnyčios skelbiama žinia: „Jėzus Kristus prisikėlė! Tikrai prisikėlė!“

Ši geroji žinia kaip liepsna įsižiebė naktyje: dėl dabartinės epochos sunkumų aptemusiame pasaulyje, dabar slegiamame dar ir pandemijos, kuri kaip labai rimtas išbandymas užgriuvo visą žmoniją. Nakties tamsoje skamba Bažnyčios balsas: „Kristus, mano viltis, prisikėlė!“ (Velykų sekvencija).

Tai kitoks užsikrėtimas, perduodamas iš širdies į širdį, – nes žmogaus širdis laukia šios Gerosios naujienos. Tai užsikrėtimas viltimi: „Kristus, mano viltis, prisikėlė!“. Tai ne magiška formulė, kurią ištarus dings visos problemos. Kristaus prisikėlimas yra kas kita. Tai meilės pergalė prieš blogio šaknis, pergalė, kuri ne apeina kančią ir mirtį, bet žengia į jų gelmes ir iš jų išvaduoja, blogį perkeičia į gėrį. Tik Dievas tai gali.

Prisiskėlusysis yra Nukryžiuotasis. Tas pats, ne kitas. Jo šlovingame kūne žaizdos išlieka: jo žaizdos – tai plyšiai, pro kuriuos skverbiasi viltis. Į jį mes keliame akis, kad jis pagydytų sužeistos mūsų laikų žmonijos žaizdas.

Šiandien galvoju pirmiausiai apie tuos, kurie labiausiai nukentėjo nuo koronaviruso: sergančiuosius, mirusiuosius ir savo artimuosius apraudančias šeimas, kurios gal net negalėjo su jais atsisveikinti. Gyvybės Viešpats mirusius tepriima į savo karalystę ir teapdovanoja tvirta viltimi tuos, kurie kenčia išbandymus, ypač senus ir vienišus žmones. Tenepristinga paguodos ir pagalbos labiausiai pažeidžiami žmonės, dirbantys ligoninėse, gyvenantys kareivinėse ar kalėjimuose. Daugeliui žmonių šiemetinės Velykos – tai vienatvės dienos, kupinos gedulo, daugybės pandemijos atneštų vargų, kančios ir ekonominių problemų.

Šis blogis net tik suvaržė mūsų gyvenimą, bet taip pat atėmė iš mūsų galimybę asmeniškai semtis paguodos, kurią teikia sakramentai, ypač Eucharistija ir Susitaikinimo sakramentas. Daugelyje šalių nebuvo galimybės jų priimti, tačiau Viešpats nepaliko mūsų vienų. Tevienija mus malda ir būkime tikri, kad Viešpaties ranka mus globoja (plg. Ps 138, 5). Jis mūsų prašo: nebijok, aš prisikėliau ir visada būsiu su tavimi (plg. Romos Mišiolą). 

Jėzus, mūsų Prisikėlimas, tesuteikia jėgų ir vilties gydytojams ir slaugytojams, kurie iš visų jėgų dirba liudydami artimo meilę, neretai aukodami savo sveikatą. Su meile ir dėkingumu galvojame apie juos ir visus, kas stengiasi užtikrinti visuomenės sambūviui reikalingiausias paslaugas, policininkus ir karius, kurie daugelyje šalių labai daug prisideda siekdami palengvinti gyventojų sunkumus ir kančias.

Pastarosiomis savaitėmis staigiai pasikeitė milijonų žmonių gyvenimas. Daugeliui būtinumas pasilikti namuose suteikė progą pamąstyti, sulėtinti karštligišką gyvenimo ritmą, pabūti su savo artimaisiais, jais pasidžiaugti. Tačiau daugybei žmonių – tai susirūpinimo dėl dabarties ir ateities metas, dėl rizikos netekti darbo, dėl kitų krizės atneštų pasekmių. Drąsinu politikus siekti visų piliečių gerovės, stengtis visiems suteikti būtinas pragyvenimo priemones ir rūpintis, kai tik sąlygos leis, sugrįžti prie įprastinės kasdienės veiklos. 

Dabar ne laikas būti abejingiems, nes kenčia visas pasaulis ir kovodami su pandemija visi turime būti vieningi. Prisikėlęs Jėzus teapdovanoja viltimi vargstančiuosius, gyvenančiuosius paribiuose, pabėgėlius ir benamius. Tenebūna palikti likimo valiai šie mūsų silpniausieji broliai ir seserys, kurių tiek daug viso pasaulio miestuose ir jų periferijose. Tebūna aprūpinti būtiniausiomis priemonėmis, kurios sunkiai pasiekiamos šiuo metu, kai daug kas uždaryta, tebūna jiems užtikrinta sveikatos apsauga. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, tebūna sušvelnintos tarptautinės sankcijos, kad šalys, kurioms jos taikomos, galėtų deramai pasirūpinti savo piliečiais. Neturtingoms valstybėms tebūna sumažintos arba iš viso dovanotos jų finansų sistemas slegiančios skolos.

Dabar ne metas būti egoistais, nes iššūkis, su kuriuo susidūrėme, saisto visus žmones ir iš visų reikalauja vienybės. Atsimindamas visas koronaviruso epidemijos apimtas šalis, pirmiausiai galvoju apie Europą – mylimą kontinentą, kuris po Antrojo pasaulinio karo prisikėlė būdamas kupinas solidarumo, padėjusio jam įveikti praeities nesantaiką. Labai svarbu, ypač dabartinėmis aplinkybėmis, kad toji nesantaika neatgytų, bet visi pripažintų save esant vienos šeimos nariais ir vieni kitiems padėtų. Šiandien Europos Sąjunga stovi epochos iššūkio akivaizdoje. Nuo jo priklausys ne tik Europos, bet ir viso pasaulio ateitis. Nepraleiskime progos dar kartą parodyti solidarumą, imdamiesi inovatyvių sprendimų. Kitas pasirinkimas – dalinių interesų egoizmas ir pagunda grįžti į praeitį, keliant grėsmę taikiam sambūviui ir būsimųjų kartų gerovei.

Šiandien ne laikas būti susivaidijusiems. Kristus, mūsų taika, tesuteikia savo šviesos atsakingiems už konfliktus, kad visame pasaulyje tuoj pat įsigaliotų visuotinės paliaubos. Šiandien ne metas gamini ginklus ir jais prekiauti, švaistyti jiems didžiulius pinigus, kurie turėtų būti naudojami žmonėms gydyti ir gyvybėms gelbėti. Šiandien laikas pagaliau nutraukti ilgą karą, kuris paskandino kraujyje Siriją, užbaigti konfliktą Jemene, įtampą – Irake ir Libane. Šiandien laikas atkurti izraeliečių ir palestiniečių dialogą, surasti pastovų ir ilgalaikį sprendimą, kuris leistų vieniems ir kitiems gyventi taikoje. Tesiliauja kančia, slegianti rytinių Ukrainos regionų gyventojus. Tesibaigia teroristiniai išpuoliai, nuo kurių kenčia nekalti žmonės įvairiose Afrikos šalyse.

Šiandien ne metas būti užmaršiems. Dėl dabar mus prislėgusios krizės neužmirškime kitų skaudžių situacijų, dėl kurių kenčia daug žmonių. Gyvybės Viešpats tebūna artimas žmonėms Azijoje ir Afrikoje slegiamiems rimtų humanitarinių krizių, kaip Cabo Delgado regiono šiaurės Mozambike gyventojai. Tesušildo jis širdis žmonių, kurie turėjo bėgti arba buvo išvaryti iš savo namų dėl karų, sausros ar kitų stichinių nelaimių. Teapsaugo migrantus ir pabėgėlius, tarp kurių yra daug vaikų, gyvenančių nepakeliamomis sąlygomis Libijoje bei prie Turkijos ir Graikijos sienos. Tepadeda Venesuelai kuo greičiau surasti konkrečius sprendimus, kurie leistų suteikti tarptautinę pagalbą žmonėms, kenčiantiems dėl sudėtingos politinės, socio-ekonominės ir sanitarinės konjunktūros.

Brangūs broliai ir seserys,

abejingumas, egoizmas, vaidai, užmaršumas nėra žodžiai, kuriuos norime girdėti šiuo metu. Mes jų niekada neturėtume girdėti. Jie iškyla, kai mes pasiduodame baimei ir mirčiai, tai yra tuomet, kai neleidžiame, kad Viešpats būtų nugalėtojas mūsų širdyje ir gyvenime. Jisai, kuris nugalėjo mirtį ir atvėrė mums kelią į amžinąjį gyvenimą, teišskaido visas sutemas, kurios slegia varganą žmoniją, ir visus mus teveda į niekada nesibaigiančią savo šlovės dieną.

2020 balandžio 12, 12:31