Paieška

Vatican News

Popiežiaus laiškas gatvės laikraščiams

Pasaulio didmiesčiuose nėra reta išvysti namų neturinčius žmones, kurie gatvėse, pėstiesiems arba mašinų vairuotojams, prie šviesoforų pardavinėja laikraščius. Dažnai tai vadinamieji gatvės laikraščiai, kurie ir atsirado galvojant apie tai, kaip padėti benamiams verstis ir taip pat atkreipti dėmesį į jų problemas arba, kalbant plačiau, neturto ir skurdo keliamas problemas. Popiežius Pranciškus parašė laišką, kuriuo kreipėsi į vieną itališko gatvės laikraščio autorių, taip pat į visus gatvės laikraščių autorius ir auditorijas.

„Milijonų asmenų gyvenimai pasaulyje, kuris bando susidoroti su sunkiais pandemijos iššūkiais, pasikeitė ir yra smarkiai išbandomi. Didžiausią sąskaitą rizikuoja sumokėti labiausiai pažeidžiami žmonės, neregimi, neturintys nuolatinio būsto. Noriu pasveikinti gatvės laikraščių pasaulį, ypač jų platintojus, kurie dažniausiai yra benamiai, marginalizuoti asmenys, bedarbiai: tūkstančiai žmonių visame pasaulyje išgyvena ir turi darbą šių ypatingų laikraščių dėka“, – rašo popiežius. – „Italijoje galvoju apie gražią Scarp de' tenis („Teniso bateliai“) patirtį. Tai Caritas projektas, kuris leidžia daugiau nei 130 asmenų gauti atlygį ir tuo pat metu galimybę naudotis pamatinėmis pilietinėmis teisėmis.“

Savo laiške popiežius primena, jog visame pasaulyje gyvuoja daugiau nei 100 gatvės laikraščių, kurie yra platinami 35 šalyse, 25 kalbomis. Jie užtikrina įplaukas daugiau nei 20 500 benamių. Tačiau jau ilgą laiką gatvės laikraščių neįmanoma platinti ir parduoti, jų pardavėjai liko be darbo.

„Noriu išreikšti savo artumą žurnalistams, savanoriams ir žmonėms, kurie išsilaiko iš šių projektų ir kurie šiuo metu pateikia daug inovatyvių minčių. Pandemija apsunkino jūsų darbą, tačiau tikiu, jog didelis gatvės laikraščių tinklas taps stipresnis nei pirma“, – rašo popiežius Pranciškus.

Pasak jo, šiomis dienomis matant pačių neturtingiausių tikrovę visiems mums gali padėti suprasti, kas iš tikro dedasi, kokioje situacijoje atsidūrėme.

„Visiems jums siunčiu padrąsinimo ir broliškos draugystės žinią. Ačiū už darbą, kurį darote, už žinias, kurias skleidžiate, už vilties istorijas, kurias pasakojate“, – dėkoja Šventasis Tėvas. 

Galima priminti, jog popiežiaus Pranciškaus pažintis su gatvės laikraščiais nėra nauja. Prieš keletą metų popiežius davė interviu olandų gatvės laikraščiui Straatnieuws ir vėliau – jau minėtam Scarp de' tenis.

Pastarasis yra leidžiamas nuo 1996 metų, kartą per mėnesį. Tai Milano ir Italijos Caritas organizacijų iniciatyva. Jau išėjo per 240 jo numerių, paskutinieji buvo platinami 20 000 tiražu, daugiausia šiaurės Italijos miestuose: Turine, Milane, Genujoje, Veronoje. Bet taip pat Neapolyje ir Sardinijos mieste Kaljaryje. Italų gatvės laikraštis, dėl pandemijos negalėdamas pasiekti savo įprastos auditorijos, paskutinį numerį paskelbė internete, suteikė galimybę skaitytojams savanoriškai paaukoti nedidelę sumą pinigų. 

2015 metais atsakinėdamas į olandų gatvės laikraščio klausimus,  Pranciškus pažymėjo, jog solidarumas turi būti konkretus, reikia saugotis nuovargio apie tai kalbėti. Jis taip pat kalbėjo apie dvi pagundas. Bažnyčia turi sakyti tiesą ir ją liudyti. Netinka, kai tikintysis kalba apie skurdą, o pats gyvena kaip faraonas. Kita pagunda yra sudaryti neskaidrius sandėrius su valdžia. Galima susitarti, bet visada skaidriai, kad būtų išvengta korupcijos. Viešajame gyvenime, politiniame ar religiniame, visada yra korupcijos, savinimosi pagunda.

„Norėčiau pasaulio be vargšų. Mes turime dėl to stengtis. Bet esu tikintis ir žinau, kad nuodėmė visada yra mumyse. Dėl žmogiško godumo, solidarumo trūkumo ir egoizmo visada randasi vargšų. Todėl man šiek tiek sunku įsivaizduoti pasaulį be vargšų. (...) Bet turime visada, visada už tai kovoti“, – tuosyk sakė Pranciškus.

2017 metų pokalbyje su Milano leidiniu Scarp de' tenis popiežius konstatavo, užsimindamas apie jo pavadinimą, jog dėl egoizmo dažnai nesugebame „apsiauti kito batais“: įsijausti į kito žmogaus kančią, ją suprasti ir ryžtis iš tiesų padėti. 

Tąsyk popiežius Pranciškus papasakojo Romoje žinomą istoriją apie kadaise šalia šv. Petro aikštės gyvenusį benamį, kuris buvo labai uždaras, su niekuo nesikalbėdavo, netgi su jam maisto atnešančiais Caritas savanoriais. Vis dėlto po kurio laiko pavyko jį prakalbinti. „Aš esu lenkas kunigas ir gerai pažįstu jūsų popiežių, nes kartu su juo mokėmės seminarijoje“, – pasakė benamis. Kai apie jį buvo pranešta Jonui Pauliui II, jis patvirtino, kad iš tiesų turėjęs tokį bendrakursį ir panoro su juo susitikti. 

„Po keturiasdešimties metų jie apsikabino ir audiencijos pabaigoje popiežius paprašė, kad jo buvęs studijų draugas kunigas išklausytų jo išpažinties. „Dabar tavo eilė“, – pasakė jam popiežius. Tada seminarijos draugas atliko išpažintį popiežiui. Dėl savanorio gesto, karšto maisto, kelių paguodos žodžių, gero linkinčio žvilgsnio tas žmogus sugebėjo atsitiesti ir vėl pradėti normalų gyvenimą, vėliau tapti ligoninės kapelionu. Popiežius jam padėjo, tai nepaprastas nutikimas, bet taip pat pavyzdys, jog žmonės, neturintys stogo virš galvos, turi orumą“, – pasakojo Pranciškus, pats kilęs iš neturtingos šeimos ir žinantis, ką reiškia kuklus gyvenimas. (RK / Vatican News)

2020 balandžio 28, 13:34