Paieška

Vatican News

Kryžiaus kelias prie Šv. Petro bazilikos: keturiolikos stočių apmąstymai

Didžiojo penktadienio vakarą popiežius Pranciškus vadovavo Kryžiaus kelio pamaldoms, kurios dėl koronaviruso pandemijos pirmą kartą nuo 1964 metų vyko ne prie Koliziejaus, bet tuščioje Šv. Petro aikštėje, priešais Vatikano baziliką. Meditacijas keturiolikai Kryžiaus kelio stočių šiemet parengė Paduvos kalėjimo parapijos nariai. Penki iš jų atvyko į Romą ir dalyvavo procesijoje šv. Petro aikštėje. Kiti penki procesijos dalyviai buvo Vatikano institucijų darbuotojai.

1-oji stotis. Jėzus nuteisiamas mirti. 29 metus kalėjime praleidęs kalinys, nuteistas iki gyvos galvos, rašo: „Jei kažkam vis dar esu Barabas, nepykstu. Širdyje jaučiu, kad tas nekaltas Žmogus, tačiau nuteistas kaip aš, atėjo į kalėjimą ugdyti manęs gyvenimui. Viešpatie Jėzau, nepaisant išblaškančių riksmų, matome Tave tarp tų, kurie reikalauja Tave nukryžiuoti. Galbūt tarp jų esame ir mes, nesuvokdami, kokį blogį esame pajėgūs padaryti. Iš savo kalėjimo kamerų meldžiamės už tuos, kurie, kaip ir Tu, buvo pasmerkti mirčiai ir tuos, kurie nori teisti vietoj Tavęs“. Popiežius Pranciškus mąstymą palydėjo malda už susitaikymą, gailestingumą, naują pradžią ir orumą.

2-oji stotis. Jėzus paima nešti kryžių. Šį mąstymą parengė tėvai, kurie prieš daug metų prarado dukrą, ji buvo nužudyta. „Mūsų kryžiaus laikas nepadarė lengvesnio: nepajėgiame pamiršti tos, kurios nebėra. Esame seni, vis silpnesni ir turime išgyventi didžiausią, koks tik gali būti, skausmą: dukros mirtį. Sunku nusakyti, tačiau kai neviltis, rodos, laimi, Viešpats įvairiais būdais mums padeda, dovanoja malonę mylėti vienas kitą santuokoje, atsiremti, nors ir sunkiai, vienas į kitą. Jis mus kviečia atverti duris silpnam, nusivylusiam, prašančiam lėkštės sriubos. Artimo meilės įsakymas mums yra išsigelbėjimas: nenorime pasiduoti blogiui“. Šį mąstymą popiežius palydėjo malda matyti Viešpatį tamsiausiomis akimirkomis.

3-ioji stotis. Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi. „Kritau vieną kartą, tačiau šis krytis man reiškė mirtį: atėmiau žmogaus gyvybę. Pakako vienos dienos, kad nutraukčiau normalų gyvenimą ir padaryčiau veiksmą, kuriuo pažeidžiami visi Dievo įsakymai. (..) Nesiteisinu ir neprašau nuolaidų, išpirksiu kaltę iki paskutinės dienos, nes kalėjime atradau žmonių, kurie man sugrąžino pasitikėjimą. (...) Melskimės už tuos, kurie užsidaro ir nesugeba pripažinti kalčių“. Šią kalinio meditaciją popiežius palydėjo malda, kad Viešpats padėtų mūsų silpnumui ir leistų pamatyti Jo meilės ženklus kasdienybėje.

4-oji stotis. Jėzus sutinka savo Motiną. Nors arešto diena pakeitė viską, nors iki šiol žmonių priekaištai yra tarsi aštrus peilis, nei sekundei neketinau išsižadėti savo sūnaus, rašo vieno kalinio motina. Marija beviltišku metu žvilgsniu užtikrino, kad Sūnus nėra vienas, taip nori elgtis ir ji. „Prisiėmiau sūnaus kaltes, paprašiau atleidimo ir už savo atsakomybę. Meldžiu tokio gailestingumo, kokį jausti gali tik motina, kad atlikęs bausmę mano sūnus grįžtų į gyvenimą, taptų kitokiu žmogumi, galinčiu mylėti save ir kitus“, – rašo moteris, Dievo Motinos užtarimui patikėjusi šeimos narius ir draugus, kurie jaučiasi draskomi ir bejėgiai dėl savo artimųjų lemties.

5-oji stotis. Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių. „Kalėjimuose visi pažįsta Simoną Kirėnietį: tai antrasis savanorių vardas, kurie kartu kopia į Kalvarijos kalną ir padeda nešti kryžių. (...) Senstu kalėjime. Svajoju vieną dieną vėl pasitikėti žmonėmis. Pats tapti džiaugsmo Kirėniečiu kažkam“, – rašo kitas kalinys, kurio meditaciją popiežius palydėjo malda, kad su Viešpaties pagalba neštume lengvą artimo meilės jungą.

6-oji stotis. Veronika nušluosto Jėzui veidą. „Kaip katechetė nušluostau daug ašarų, pirma leisdama joms tekėti. (...) Dažnai vietoj savęs kalėjime įsivaizduoju Jėzų: kaip Jis nušluostytų ašaras? Kaip nuramdytų nerimą tų žmonių, kurie neberanda išėjimo iš to, kuo tapo pasidavę blogiui?“, – rašo šios stoties meditacijos autorė. Pasak jos, jos kelias yra būti šalia, be baimės ir be teisimo, stengiantis matyti toliau. Kaip ir Kristaus mylinčios akys mato toliau už mūsų ribas.

7-oji stotis. Jėzus parpuola antrą kartą. „Parpuoliau ant žemės du kartus. Pirmą kartą, kai blogis mane sužavėjo ir jam pasidaviau: mano akyse platinti narkotikus buvo geriau nei kaip mano tėvas dešimt valandų per dieną būti palinkusiam prie darbo. Antrą kartą – kai, sugriovęs savo šeimos gyvenimą, paklausiau savęs: „Kas aš toks, kad Kristus mirtų už mane?““, – rašo meditacijoje kalinys. Tuo metu, pasak jo, jis nesuprato, ką daro. „Dabar, kai žinau, su Dievo pagalba noriu atkurti savo gyvenimą. Tai turiu padaryti dėl savo tėvų: jie pardavė vertingiausius daiktus, kad neatsidurčiau gatvėje. Ir ypač dėl savęs: mintis, kad blogis toliau valdys mano gyvenimą yra nepakeliama. Tai mano via crucis“, – tęsia kalinys. Jis paprašė maldos už tuos, kurie neatsispiria velnio galiai, tūkstančiams jo vilionių.

8-oji stotis. Jėzus sutinka Jeruzalės moteris. „Prieš daug metų praradau meilę, nes esu kalinio dukra, mano motina tapo depresijos auka, šeima sužlugo. (...) Tai mūsų namų via crucis: tėtis yra iš tų, kurie nuteisti iki gyvos galvos. (...) Yra tėvų, kurie iš meilės vaikams išmoksta laukti jų brandos. Man iš meilės tenka laukti tėčio sugrįžimo. Tokiems kaip mes viltis yra pareiga“, – rašo aštuntosios meditacijos autorė. Pasak jos, Jėzus mus kviečia atsivertimui, kad atsisakytume sentimentalios religijos ir įsitvirtintume Jo Žodyje. „Melskimės už tuos, kurie priversti nešti gėdos, kančios, apleidimo, praradimo naštą. Už kiekvieną iš mūsų, kad tėvų kaltės nekristų vaikams.

9-oji stotis. Jėzus parpuola trečią kartą. „Kalėjime tapau seneliu, negalėjau stebėti savo dukros motinystės. Savo anūkei nepasakosiu apie blogį, kurį padariau, tačiau vien apie gėrį, kurį atradau. Jai pasakosiu apie tuos, kurie man atnešė Dievo gailestingumą“, – rašo kalinys ir meldžia, kad Dievas padėtų nelikti savo klaidų prarajose, bet atsistoti ir leisti kitiems padėti.

10-oji stotis. Jėzui nuplėšia drabužius. Mąstymą šiai stočiai parengusi kalėjimo ugdytoja rašo apie žmones, kurie patenka į kalėjimą: dėl savo kalčių jie išrengti – jiem nuplėšti bet koks orumas ir pagarba sau bei kitiems. Vis tik jų gyvenimo kryptis gali būti pakeista, jie gali nusisukti nuo blogio. Tačiau, neslepia ugdytoja, kartais taip sunku, jog, rodos, nebėra jėgų eiti pirmyn, atrodo, kad jų pyktis, skausmas paliečia ir ją pačią. Meditaciją popiežius palydėjo malda, kad išsirengtume iš savo senųjų rūbų ir apsirengtume šviesos rūbais.

11-oji stotis. Jėzus prikalamas prie kryžiaus. Šios meditacijos autorius yra kunigas, kuris buvo neteisingai apkaltintas. Byla baigėsi visišku išteisinimu, bet dešimtmetį trukęs jos nagrinėjimas, apkalbos, įtarinėjimai, keiksmai tapo kryžiumi, kurį teko nešti, prie kurio buvo kalamas. Vieną akimirką, rašo kunigas, jis pagalvojo, kad reikėtų viską baigti, tačiau ryžosi likti kunigu iki galo, dėl savęs ir dėl kitų, kuriuos ugdė, kurie juo pasitikėjo. Kai kurie iš jų tapo tikrais kirėniečiais, kurie padėjo nešti kryžių. Su jais meldėsi ir nenustos melstis už vaikiną, kuris tapo jo kaltintoju. Paradoksas: dabar jis laimingesnis kunigas, o kunigystė labiau Dievo apšviesta, nei prieš dešimt metų,

12-oji stotis. Jėzus miršta ant kryžiaus. „Kaip kalėjimo teisėjas, negaliu prikalti žmogaus, kad ir kas jis būtų, prie jo nuosprendžio: tai reikštų jį pasmerkti antrą kartą. Būtina, kad žmogus atpirktų padarytą blogį: kitaip jo nusikaltimai būtų subanalinti, teisinami netoleruotini veiksmai, sukėlę kitiems fizinį ir moralinį skausmą. Tačiau tikrasis teisingumas įmanomas tik gailestingumu, kuris neprikala žmogaus visam laikui ant kryžiaus“, – rašo dar vienos meditacijos autorius. – „Tačiau tam būtina išmokti už padaryto prasižengimo matyti pasislėpusį asmenį“.

13-oji stotis. Jėzus nuimamas nuo kryžiaus. „Prieš šešiasdešimt metų įžengiau į kalėjimą kaip vienuolis savanoris ir laiminu tą dieną, kai pirmą sykį pažinau šį paslėptą pasaulį“, – rašo dar vienas Paduvos kalėjimo parapijos narys. Pasak jo, ne kartą jis suprato, kad, susiklosčius aplinkybėms, pats galėjo atsidurti vieno iš kalinių vietoje. Tai padeda išvengti paviršutinio viršenybės jausmo. Kalėjimas kartais panašus į gyvų žmonių kapines. „Man Kristus kartoja: „Tęsk, nesustok. Padėk stotis“. Negaliu neklausyti: juk ir Jis yra ir pačiame blogiausiame iš žmonių, po didžiausiu purvo sluoksniu“.

14-oji stotis. Jėzus laidojamas kape. „Kalėjimas keičia: geras žmogus gali tapti sadistu. Laukinis gali tapti geresniu“, – primena paskutinės meditacijos autorius, Kalėjimų departamento pareigūnas ir nuolatinis diakonas. Nelengva, pasak jo, turėti reikalų su tais, kurie buvo įveikti blogio ir labai sužeidė kitus žmones, jų gyvenimus. Kalėjime jie turi susimokėti savo sąskaitą teisingumui. Vis dėlto abejingumas, žmogiškumo trūkumas jų atžvilgiu žalą tik didina. „Trokštu būti atsispyrimo pagrindu tiems, kuriuos sutinku už grotų. Stengiuosi įkvėpti viltį žmonėms, kurie pasidavė ir bijo tos dienos, kai išeis iš kalėjimo ir rizikuos būti atstumti visuomenės. Kalėjime primenu, kad su Dievo pagalba ne nuodėmė tars paskutinį žodį.“ Autorius priminė, kad paskutinės rankos, kurios palietė Kristaus kūną, buvo mylinčios Juozapo iš Arimatėjos ir moterų rankos. Jos įkūnija rankas visų tų, kurie tarnauja Dievui ir meilę daro regimą. „Būtent ši meilė leidžia viltis geresniu pasauliu: pakanka, kad žmogus būtų nukeltas nuo kryžiaus ir leistųsi pasiekiamas Tavo, Dieve, malonės.“

(RK / Vatican News)

2020 balandžio 10, 23:14