Paieška

Vatican News

Trečiadienio katechezė. Ašarų vertė

Vasario 12 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė naująjį katechezių ciklą apie Kalno pamokslo palaiminimus. Šioje katechezėje Šventasis Tėvas komentavo antrąjį palaiminimą: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti (Mt 5, 4)“.

Šventasis Tėvas pabrėžė žodį liūdintys, kurį galima versti ir „verkiantys“. Graikų kalboje pavartotas žodis reiškia ne pasyvų, o aktyvų veiksmą. Palaimintieji verkia, rauda ne todėl, kad yra verčiami iš išorės, bet iš vidaus. Tai svarbi krikščioniško elgesio nuostata, kurią dykumos tėvai vadino penthos: tai vidinis skausmas, kuris atveria tikram ryšiui su Viešpačiu ir artimu.

Šventajame Rašte liūdesį, verksmą gali sukelti du motyvai. Viena, tai kieno nors mirtis ir kančia. Antra, tai nuodėmė, mūsų pačių nuodėmė, kai širdis kraujuoja iš skausmo dėl to, kad užgavome Dievą ir artimą. 

Pasak popiežiaus, kai liūdna dėl pirmo motyvo, tai reiškia, kad norėjome gero kitam ar kitai taip, jog susirišome su jais ir jaučiame jų skausmą. Yra žmonių, kurie išlaiko atstumą. Tačiau svarbu, kad kiti galėtų paliesti mūsų širdį.

„Dažnai kalbu apie ašarų dovaną ir jos didelę vertę. Ar galima mylėti šaltai? Ar galime mylėti iš pareigos? Žinoma, kad ne. Yra įskaudintųjų, kuriuos reikia paguosti, bet kartais taip pat yra paguostųjų, kuriuos reikia užgauti, pažadinti, kurie turi akmeninę širdį ir pamiršo ašaras. Reikia pažadinti žmones, kurie nemoka susigraudinti regėdami kito skausmą“, – sakė popiežius.

Gedulas yra kartus kelias, tačiau jis gali atverti akis, parodyti gyvenimą, šventą ir nepakeičiamą kiekvieno asmens vertę, padėti suprasti, koks vertingas yra laikas. 

Kita paradoksalaus palaiminimo „palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ prasmė yra ašaros dėl nuodėmės. Kai kas supyksta dėl savo klaidų, tačiau tai išdidumas. Kai kas verkia dėl padaryto blogio, dėl apleisto gėrio, dėl išduoto santykio su Dievu. Tai ašaros dėl to, kad nemylėjome, kad neatsiliepėme į Dievo, kuris mums nori tiek gero, meilę, mus liūdina mintis, kad nepadarėme gero. Tai nuodėmės esmė: „Sužeidžiau tą, kurį myliu“, tai skaudu iki ašarų. Ir šlovė Dievui, jei jos ištrykšta. 

Savo klaidų supratimas nelengvas, tačiau gyvybiškai svarbus. Pagalvokime apie šv. Petro ašaras, kurios jam padėjo įžengti į naują daug tikresnės meilės Jėzui etapą. Tuo tarpu Judas negalėjo prisipažinti, jog suklydo, ir, deja, nusižudė. 

„Suprasti nuodėmę yra Dievo dovana, Šventosios Dvasios darbas. Mes patys negalime suprasti savo nuodėmės. Turime prašyti tokios malonės: „Viešpatie, kad suprasčiau blogį, kurį padariau ar kurį galiu padaryti“. Tai didelė dovana ir tai supratus ateina atgailos ašaros“, – sakė popiežius, priminęs vieno iš pirmųjų vienuolių Efremo Siro posakį, jog atgailos ašarų nuplautas veidas yra ypatingai gražus. Nes tas, kuris priima su meile susijusį skausmą, gauna ir Šventosios Dvasios, kuri yra Dievo švelnumas, paguodą. Dievas visada atleidžia, nepamirškime to. Bėda ta, kad mes pavargstame prašyti atleidimo ir užsidarome savyje. Dievas visada pasirengęs atleisti.

*

Bendrąją trečiadienio audienciją popiežius užbaigė dviem kvietimais. Jis dar kartą paprašė melstis už kenčiančią Siriją, kurioje šeimos, seneliai, vaikai vėl turi bėgti nuo karo. „Melskimės už Siriją“, – pakartojo popiežius. Jis taip pat pakvietė melstis už brolius kinus, kurie kenčia nuo žiaurios epidemijos, kad kuo greičiau išgytų. (RK / Vatican News)

 

2020 vasario 12, 15:11