Popiežius šventė Eucharistiją kartu su vienuoliais
„Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą“ (Lk 2, 30), – tai Simeono žodžiai, apie kurį Evangelija sako, kad jis buvo „teisus ir dievobaimingas vyras“ (Lk 2, 25).
„Ir jūs, brangieji broliai ir seserys, esate paprasti vyrai ir moterys, išvydę lobį, kuris yra brangesnis už visus pasaulio turtus“, – kreipėsi popiežius į Mišiose dalyvavusius pašvęstuosius ir pašvęstąsias. „Dėl to lobio jūs palikote viską, ką turėjote brangaus, materialines vertybes, galimybę sukurti šeimą. Kodėl jūs tai padarėte? Dėl to, kad įsimylėjote Jėzų, supratote, kad jis jums yra viskas, palikote visa kita, pagauti jo žvilgsnio.“
„Dievui pašvęstas gyvenimas – tai regėjimas“, – tęsė homiliją Pranciškus. „Tai matymas to, kas gyvenime vertingiausia. Jūs, kaip Simeonas, išskėstomis rankomis priėmėte dovaną. Pašvęstasis – tai asmuo, kuris kiekvieną dieną gyvena šiuo regėjimu ir supranta, kad viskas yra dovana, viskas yra malonė.“
„Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą“. Popiežius priminė, kad šiuos Simeono maldos žodžius dvasininkai ir vienuoliai kasdien kartoja kalbėdami valandų liturgijos dienos ciklą užbaigiančią naktinę. Ši malda – tai dėkingumo kupinas žvilgsnis atgal, į tai, kas nuveikta. Žiūrėdami atgal, peržvelgdami savo istoriją ir matydami iš Dievo gautas dovanas, matome ne tik svarbius gyvenimo įvykius, bet ir savo pažeidžiamumą, silpnumą ir skurdą. Popiežius įspėjo, kad ši reikalinga ir naudinga to, kas nuveikta, peržvalga susijusi ir su tam tikru pavojumi. „Kaip tik tomis akimirkomis gundytojas rodo į mūsų tuščias rankas ir sako: „Per tiek metų tu nė kiek nepagerėjai, neįstengei padaryti to, kam esi skirtas; esi nevykėlis“. Mes matome, kad tai iš dalies tiesa, ir pasiduodame klaidinantiems jausmams ir mintims. Iškyla grėsmė prarasti pagrindinį orientyrą – suvokimą, kad Dievas viską mums duoda už dyką.“
Popiežius paminėjo ir pavojų, kurį pašvęstiesiems kelia pasaulio dvasia. Jei iš akių išleidžiama Dievo malonė kaip svarbiausias pašvęstojo gyvenimo pagrindas, tuoj pat iškyla pavojus užpildyti širdį kokiais nors surogatais. Jei pašvęstasis gyvenimas nesisuka aplink Dievo malonę, jis netenka veržlumo, ima lėtėti ir strigti. Puikiai žinome, kas po to seka: imama reikalauti vis daugiau vietos sau pačiam, prasideda nuoskaudos ir apkalbos, skundų litanijos, nukreiptos prieš brolius ir seseris, bendruomenę, Bažnyčią, pasaulį.
„Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą.“ Prašykime, kad ir mes, kaip Simeonas, visada matytume Dievo gerumą ir malonę. Šiandien reikia žvilgsnių, kurie matytų artimus ir tolimus žmones. Reikia vienuolių, kurie ištikimai sektų Jėzumi, kurių akys, kaip jo, būtų gailestingos, niekada nesmerktų, bet visada drąsintų ir guostų.
„Brangieji broliai ir seserys, dėkokime Dievui už pašvęstąjį gyvenimą ir prašykime naujo žvilgsnio, sugebančio matyti malonę, mokančio ieškoti kito žmogaus, žvilgsnio, kuriame spindi viltis. Tuomet ir mūsų akys išvys išgelbėjimą“, – baigė Pranciškus pašvęstojo gyvenimo dienos proga aukotų Mišių homiliją. (JM / VaticanNews)
