Paieška

Vatican News

Popiežius aukojo Pelenų trečiadienio Mišias. „Esame Dievui brangios dulkės“

Trečiadienio pavakare popiežius Pranciškus Romos Aventino kalvos bažnyčiose vadovavo Pelenų trečiadienio apeigomis – vadinamajai pirmajai gavėnios stočiai.

Pamaldos prasidėjo tėvų benediktinų Šv. Anzelmo bazilikoje. Iš ten popiežiaus vadovaujama procesija pajudėjo link už kelių šimtų metrų esančios tėvų dominikonų Šv. Sabinos bazilikos. Joje Šventasis Tėvas aukojo gavėnios liturginį laikotarpį pradedančio Pelenų trečiadienio Mišias, kurių metu pelenais barstomos maldininkų galvos ir tarimai žodžiai: „Atsimink, žmogau, kad dulkė esi ir dulkėmis virsi“.

Šiais Pradžios knygos žodžiais – „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3, 19), popiežius pradėjo Mišių metu sakytą homiliją. Pelenų ženklas mums primena, kad esame silpni, trapūs, mirtingi, kad tūkstantmečių ir begalinės visatos akivaizdoje esame maži kaip dulkės. Tačiau esame Dievo mylimos dulkės. Viešpats paėmė į rankas žiupsnį dulkių ir įpūtė joms savo gyvybę. Dėl to esame brangios dulkės, kurioms lemta gyventi amžinai. Esame žemė, ant kurios išlietas Dievo dangus. Esame dulkės, į kurias sudėtos Dievo svajonės. Esame Dievo viltis, jo brangenybė ir garbė.

Pelenų ženklas byloja apie visą žmogaus gyvenimo kelią. Esame dulkės, žemė, molis, tačiau, jei leidžiame, kad Dievas mus savo rankomis formuotų, tampame nuostabiais kūriniais. O vis dėlto, ypač kai mus slegia sunkumai ir vienatvė, nematome nieko kito, tik dulkes. Tačiau Viešpats mus drąsina. Mūsų mažumas jam labai brangus. „Drąsos, esame gimę tam, kad būtum mylimi, esame gimę, kad būtume Dievo vaikai“, – sakė Pranciškus. „Supraskime tai, pradėdami gavėnią.“

Gavėnia skirta ne tam, kad vargintume žmones tuščiu moralizavimu, bet tam, kad visi suvoktume, jog Dievas myli mus, varganas dulkes. Gavėnia – tai raginimas pakelti akis į Dievą, matyti jo meilės kupiną žvilgsnį ir keisti savo gyvenimą. Mes esame pasaulyje tam, kad iš dulkių keliautume į gyvybę. Tad nepaverskime dulkėmis vilties, nepaverskime pelenais mums skirtų Dievo svajonių. „Tu sakai: „Kaipgi pasitikėti, jei pasaulyje tiek blogio, piktumo ir baimės, jei mūsų visuomenės praranda savo krikščioniškuosius bruožus...“ Pagalvok, ar tu tiki, kad Dievas mūsų pelenus gali paversti savo garbe?“

 „Ant mūsų galvų užberti pelenai sukrečia mūsų mintis, primena, kad esame Dievo vaikai, kad negalime vaikytis tik to, kas išnyksta kaip dulkės“, – sakė popiežius. „Savo širdyje išgirskime klausimą: „Kam aš gyvenu?“ Jie gyvenu tik dėl to, kas praeina, ir aš pats tampu dulkėmis, išsižadu to, ką Dievas manyje sukūrė. Jei man gyvenime rūpi tik parsinešti į namus šiek tik pinigų, turėti šiek tiek pramogų, šiek tiek palypėti karjeros laiptais – gyvenu dulkėse. Jei skundžiuosi gyvenimu, nes kiti manęs deramai neįvertina, jei negaunu to, ko manau esąs vertas, – matau tik dulkes.“

 „Ne toks mūsų buvimo pasaulyje tikslas. Mūsų vertė žymiai didesnė. Gyvename dėl didesnių dalykų, gyvename, kad išsipildytų Dievo svajonės, kad  mylėtume. Pelenai byra ant mūsų galvų, kad mūsų širdys užsidegtų meilės ugnimi.“

 Popiežius paminėjo ir kitą pelenų simbolio prasmę, kitą žmogaus ir pasaulio gyvenimo aspektą, kitą kryptį – iš gyvybės į dulkes. Žiūrime aplink save ir matome pelenais paverstus gyvenimus, karų paliktus griuvėsius. Kiek daug pelenų mūsų tarpusavio santykiuose. Kiek daug dulkių mūsų namuose, taip pat Bažnyčioje. Kaip dažnai Dievo meilės liepsną gesina veidmainystės pelenai. Kaip dažnai imamės veiklos tik tam, kad kiti matytų, kad patenkintume savo egoizmą. Kaip dažnai sakome, kad esame krikščionys, o leidžiame, kad aistros pavergtų mūsų širdis. Kaip dažnai viena sakome, o kita darome. Šios dulkės mus teršia, šie pelenai gesina meilės ugnį.

Turime išvalyti mūsų širdyse nusėdusias dulkes, sakė Pranciškus. Kaip tai padaryti? Turime išgirsti šv. Pauliaus raginimą, skambėjusį Mišių antrajame skaitinyje: „Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Tik Jėzus, kuris pažįsta ir myli mūsų širdis, gali jas pagydyti. Gavėnia – tai pagijimo metas, sakė popiežius, primindamas išpažinties, Susitaikinimo sakramento svarbą. „Tėvas, mus apkabindamas išpažinties metu, atnaujina mūsų vidų, išvalo širdį. Susitaikinkime, kad gyventume kaip mylimi vaikai, kaip atleidimą gavę nusidėjėliai, kaip pagydyti ligoniai, kaip palydimi keleiviai. Priimkime Dievo meilę. Leiskime jam mus pakelti ir keliaukime į tikslą – į Velykas. Su džiaugsmu pamatysime kaip Dievas prikelia mus iš pelenų.“ (JM / VaticanNews)

2020 vasario 26, 18:08