Paieška

Popiežiaus bendroji audiencija. Tikrai laisvas – kas turi vargdienio dvasią

Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus kalbėjo apie pirmąjį iš aštuonių Kristaus palaiminimų, užrašytų Evangelijos pagal Matą penktajame skyriuje.

Jėzus savo skelbimą pradeda paradoksalia žinia: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Kas gi yra vargdieniai? Jei būtų kalbama ne apie turinčius vargdienio dvasią, o paprasčiausiai tik apie vargdienius, sakė popiežius, tuomet šis apibūdinimas priklausytų ekonomikos sričiai, reikštų žmones, kurie stokoja būtiniausių dalykų ir kuriems reikia kitų pagalbos. Skirtingai negu evangelistas Lukas, kuris, perduodamas šią Kristaus mokymo dalį, kalba tik apie vargdienius, be papildomų patikslinimų (Lk 6, 20), Matas rašo, kad Kristus palaimintais pavadinęs turinčiuosius vargdienio dvasią.

Kaip suprasti šį patikslinimą? Popiežius priminė, kad Biblijoje dvasia – tai dvelksmas, kuriuo Dievas suteikė gyvybę Adomui. Dvasia – tai mūsų vidus, branduolys, tai, kas mus padaro asmenimis. Tad turintys vargdienio dvasią – tai tie, kurie suvokia, kad ne nuo jų pačių viskas priklauso.

Kiek kartų esame girdėję sakant, kad yra priešingai, kad turime tapti kažkuo, kad visi turi apie mus žinoti!  Tai, pasak popiežiaus, žmogaus vienatvės ir nesugebėjimo būti laimingam priežastis. Jei aš trokštu tapti kažkuo, tuomet man gyvenimas yra nuolatinės varžybos, besaikis rūpinimasis savimi. Jei nepripažįstu savo vargingumo, tuomet nekenčiu visko, kas man jį primena.

Juk mes kiekvienas, kad ir kaip stengtumės, visada esame radikaliai stokojantys ir pažeidžiami.  Sunku gyventi nepripažįstant savo ribotumo! Išdidūs žmonės neprašo kitų pagalbos, nes nenori prisipažinti, kad jie nėra visiškai savarankiški. O kaip sunku prisipažinti klydus ir prašyti atleidimo! Viešpats, sakė popiežius, nepavargsta mums atleisti. Tik, deja, mes nenorime prašyti atleidimo.

Kodėl taip sunku prašyti atleidimo? Dėl to, kad jis pažemina mūsų veidmainišką gerą nuomonę apie save. Iš tiesų gi savo trūkumų dangstymas vargina ir pripildo liūdesio. Jėzus mums sako, kad pripažinti savo varganumą – tai atsiverti malonei. Jėzus mums rodo išeitį iš mus slegiančios būsenos.

Popiežius priminė ir kitą dalyką: mums nereikia tapti turinčiais vargdienių dvasią, nes tokiais mes jau esame! Visi esame vargdieniai, visi esame stokojantys. Tokia yra žmogaus dalia. Pradėdami Valandų liturgijos maldą, mes sakome: „Dieve, ateik man padėti, Viešpatie, skubėk manęs gelbėti“. Kas gi taria šiuos žodžius? Stokojantis, savo varganumą suvokiantis žmogus.

Dievo karalystė skirta turintiesiems vargdienio dvasią. Šio pasaulio karalystės žada turtus ir patogų gyvenimą, tačiau šioms karalystėms lemta išnykti. Žmonių galia, net ir galingiausios imperijos, praeina ir išnyksta. Kristus mums duoda tai, ko kiti negali duoti: jis atidavė už mus gyvybę. Čia glūdi jo galia, sakė popiežius. Čia glūdi tikroji laisvė. Į šią laisvę veda palaiminimuose iškelta vargdienio dvasia. (JM / VaticanNews)

2020 vasario 05, 13:08