Paieška

Vatican News
20180130_BAV_Vat.lat.39_0072_fa_0067v_vangelo di domenica.jpg

Dievo Žodžio sekmadienis. Popiežių ir Bažnyčios mokymas. (4)

„Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“, – sako kunigas šv. Jeronimas, Biblijos vertėjas. Jo IV amžiuje parengto Biblijos vertimo į lotynų kalbą pagrindu parengtos visos ateinančių kartų visomis kalbomis išleistos Šventųjų Raštų knygos, iki pat naujausių laikų, kai vėl pradėta atsižvelgti į Biblijos šaltinius graikų kalba. Šiemet minimos šv. Jeronimo, Bažnyčios mokytojo, mirties 1600 metinės. Popiežius šios jubiliejinės sukakties proga paskelbė liturginę naujovę: Jis įrašė Trečiąjį eilinį sekmadienį į liturginį kalendorių kaip Dievo Žodžio sekmadienį. Pasak Pranciškaus, tokiu būdu bus galima „naujai išgyventi Prisikėlusio Viešpaties gestą, kuriuo jis ir mums atveria savo Žodžio lobyną, kad pasaulyje būtume to neišsemiamo turto skelbėjai“. Šiemet Dievo Žodžio sekmadienis minimas pirmąjį kartą. Tai vyks sausio 26 dieną. Pats popiežius pirmąjį Dievo Žodžio sekmadienį aukos Mišias Šv. Petro bazilikoje. Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje apie Dievo Apreiškimą „Dei verbum“ kalbama apie Kristų kaip Apreiškimo pilnatvę:

„Dievas, daug kartų ir įvairiais būdais kalbėjęs pranašų lūpomis, „dabar dienų pabaigoje prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Jis pasiuntė savo Sūnų – amžinąjį Žodį, apšviečiantį visus žmones, tarp jų gyventi ir atskleisti jiems Dievo gelmes (plg. Jn 1, 1–18). Taigi Jėzus Kristus, kūnu tapęs Žodis, pasiųstas kaip „žmogus pas žmones“, „kalba Dievo žodžius“ (Jn 3, 34) ir atlieka išganymo darbą, kurį jam pavedė Tėvas (plg. Jn 5, 36; 17, 4). Kas jį mato, mato ir Tėvą (plg. Jn 14,9). Pačiu savo buvimu ir pasirodymu, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš numirusių ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu jis galutinai baigia apreiškimą ir dievišku liudijimu patvirtina, jog Dievas išties yra su mumis, kad išvaduotų mus iš nuodėmės bei mirties tamsybių ir prikeltų amžinajam gyvenimui“. (DV 4)

Dievo prisitaikymas

„Taigi Šventajame Rašte pasirodo įstabus, Dievo tiesos ir šventumo niekada nemažinąs amžinosios Išminties „prisitaikymas“ prie mūsų, „kad pažintume neapsakomą Dievo maloningumą ir kaip jis, rūpestingai atsižvelgdamas į mūsų prigimtį, prisiderino savo kalba“. Juk Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones“. (DV 13)

Šventojo Rašto svarba Bažnyčiai

„Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties Kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo Žodžio, tiek nuo Kristaus Kūno stalo. Tuos Raštus drauge su šventąja Tradicija ji visuomet laikė ir tebelaiko svarbiausia savo tikėjimo taisykle, nes, būdami Dievo įkvėpti ir vieną kartą visiems laikams parašyti, jie nepakeistą pateikia paties Dievo žodį, ir jų dėka iš pranašų bei apaštalų lūpų suskamba Šventosios Dvasios balsas. Tad visas Bažnyčios skelbimas, kaip ir pati krikščionių religija, turi būti Šventojo Rašto gaivinamas ir vedamas. Juk šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais. Mat Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis. Todėl Šventajam Raštui puikiai tinka posakis: „Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas“ (Žyd 4, 12), „jis turi galią išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32; plg. 1 Tes 2, 13)“. (DV 21)

Šventojo Rašto skaitymas

„Todėl visi dvasininkai, ypač Kristaus kunigai ir visi kiti, kaip antai diakonai ar katechetai, teisėtai imdamiesi žodžio tarnybos, turi uoliai skaityti bei atsidėję studijuoti Šventąjį Raštą, kad nė vienas netaptų „bergždžias Dievo žodžio skelbėjas išore, pats neklausąs jo savo vidumi“. Juk jie, ypač šventojoje liturgijoje, turi dalytis su jiems pavestais tikinčiaisiais gausiais dieviškojo Žodžio turtais. Kartu Šventasis Susirinkimas karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis, ypač vienuolius, dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti „Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę“ (Fil 3,8). „Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus.“ Tad noromis jie tesigilina į patį šventąjį tekstą ar per iš Dievo žodžių nuaustą šventąją liturgiją, pamaldžiai jį skaitydami, ar klausydamiesi atitinkamų pamokymų bei naudodamiesi kitomis priemonėmis, kurios Bažnyčios ganytojams pritarimu ir rūpesčiu mūsų laikais visur pagirtinai sklinda. Tačiau jie teatmena, jog Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk „kai meldžiamės – jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius – jo klausomės“. (DV 25)

2020 sausio 24, 15:31