Paieška

Vatican News
 (© Biblioteca Apostolica Vaticana)

Dievo Žodžio sekmadienis. Popiežių ir Bažnyčios mokymas. (2)

„Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“, – sako kunigas šv. Jeronimas, Biblijos vertėjas. Jo IV amžiuje parengto Biblijos vertimo į lotynų kalbą pagrindu parengtos visos ateinančių kartų visomis kalbomis išleistos Šventųjų Raštų knygos, iki pat naujausių laikų, kai vėl pradėta atsižvelgti į Biblijos šaltinius graikų kalba. Šiemet minimos šv. Jeronimo, Bažnyčios mokytojo, mirties 1600 metinės. Popiežius šios jubiliejinės sukakties proga paskelbė liturginę naujovę: Jis įrašė Trečiąjį eilinį sekmadienį į liturginį kalendorių kaip Dievo Žodžio sekmadienį. Pasak Pranciškaus, tokiu būdu bus galima „naujai išgyventi Prisikėlusio Viešpaties gestą, kuriuo jis ir mums atveria savo Žodžio lobyną, kad pasaulyje būtume to neišsemiamo turto skelbėjai“. Šiemet Dievo Žodžio sekmadienis minimas pirmąjį kartą. Tai vyks sausio 26 dieną. Pats popiežius pirmąjį Dievo Žodžio sekmadienį aukos Mišias Šv. Petro bazilikoje. Popiežius Pranciškus apie Dievo Žodžio sekmadienio įvedimą paskelbė Apaštališkajame laiške „Aperuit ills“ 2019 metų rugsėjo 30. Popiežius Benediktas XVI 2010 metais Posinodinį apaštališkąjį paraginimą apie Dievo žodį Bažnyčios gyvenime ir misijoje „Verbum Domini“ taip pat pasirašė šv. Jeronimo, Biblijos vertėjo ir Bažnyčios tėvo liturginio minėjimo dieną, rugsėjo 30. Benediktas XVI „Verbum Domini“ rašo:

Žodžio realizmas

„Kas pažįsta dieviškąjį Žodį, tas pažįsta ir giliausią kiekvieno kūrinio reikšmę. Jei visa „laikosi“ juo, kuris „yra pirma visų daiktų“ (plg. Kol 1, 17), tai tas, kuris savo gyvenimą statydina ant šio Žodžio, surenčia tikrai tvirtą ir tvarų statinį. Dievo Žodis verčia mus perkeisti realizmo sąvoką: realistas tas, kuris visa ko pamatu laiko Dievo Žodį [31]. To ypač reikia mūsų laikais, kai daugybė dalykų, kuriais kliaujamasi kuriant gyvenimą ir mėginama grįsti savo viltį, pasirodo esą efemeriški. Anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad turtai, malonumai ir galia nepajėgia numaldyti žmogaus širdies giliausio troškimo. Savo gyvenimui statydinti žmogui reikia tvirtų pamatų, kurie išliktų ir tada, kai susvyruotų žmogiškosios tikrybės. „Tavo žodis, Viešpatie, tveria amžinai, – tvirtai jis laikos danguje“, o Viešpaties ištikimybė „trunka per visas kartas“ (Ps 119, 89–90): kas stato ant šio Žodžio, tas savo gyvenimo namą stato ant uolos (plg. Mt 7, 24). Mūsų širdis kasdien tesako Viešpačiui: „Tu esi mano užuovėja ir skydas, mano viltis tavo žodyje“ (Ps 119, 114), ir kasdienėje veikloje, kaip Petras, kliaukimės Viešpačiu Jėzumi: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“ (Lk 5, 5).“ (VD 10).

Pašauktas sudaryti sandorą su Dievu

„Sandoros slėpiniu išreiškiamas santykis tarp Dievo, pašaukiančio per savo žodį, ir atsiliepiančio žmogaus, aiškiai suvokiančio, jog tai nėra dviejų lygiaverčių partnerių susitikimas. Tai, ką vadiname Senąja ir Naująja Sandora, yra ne dviejų lygių šalių susitarimas, bet gryna Dievo dovana. Šia savo meilės dovana įveikdamas bet kokį atstumą, jis mus iš tikro padaro savo „partneriais“ ir per tai įgyvendina jungtuvinį Kristaus ir Bažnyčios meilės slėpinį. Šioje perspektyvoje kiekvienas žmogus išnyra kaip žodžio adresatas: jis užkalbinamas ir paraginamas laisvu atsaku į šį dialogą įsitraukti. Taip Dievas kiekvieną iš mūsų įgalina išgirsti dieviškąjį žodį ir į jį atsiliepti. Žmogus buvo sukurtas Žodyje ir jame gyvena; šiam dialogui neatsiverdamas, jis negali savęs suprasti. Dievo žodis atskleidžia mūsų gyvenimo sūniškąją ir santykiškąją prigimtį. Mes iš tikro iš malonės esame pašaukti supanašėti su Kristumi, Tėvo Sūnumi, ir būti jame perkeisti.“ (VD 22).

Bažnyčia priima Dievo žodį

„Viešpats taria savo žodį, kad jį priimtų tie, kurie kaip tik „per“ Žodį sukurti. „Pas savuosius atėjo“ (Jn 1, 11): žodis mums nėra pirmapradiškai svetimas, kūrinija panorėta kaip artima dieviškajam gyvenimui. Tačiau ketvirtosios Evangelijos prologe kalbama ir apie tai, kad Dievo žodis gali būti atmestas „savųjų“, kurie „jo nepriėmė“ (plg. Jn 1, 11). Nepriimti Žodžio reiškia neklausyti jo balso, nesidaryti panašiam į Logos. O kai žmogus – nors silpnas bei nuodėmingas – atsiveria susitikimui su Kristumi, prasideda radikalus perkeitimas: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Priimti Žodį reiškia leistis būti jo ugdomam, Šventosios Dvasios galia daromam panašiam į Kristų, „Tėvo viengimį Sūnų“ (Jn 1, 14). Tai naujos kūrinijos pradžia, gimsta naujas kūrinys, nauja tauta. Visi, kurie tiki, tai yra gyvena tikėjimo klusnumu, yra „iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 13), tapę dieviškojo gyvenimo dalininkais: sūnumis Sūnuje (plg. Gal 4, 5–6; Rom 8, 14–17). Šv. Augustinas labai įtaigiai pakomentuoja šį Jono evangelijos tekstą: „Per Žodį buvai sukurtas, tačiau dabar per Žodį turi būti sukurtas iš naujo“ [174]. Čia regime ryškėjantį Bažnyčios veidą, kaip tikrovės, kuri apibrėžiama per kūnu tapusio ir palapinę tarp mūsų išskleidusio Dievo Žodžio (plg. Jn 1, 14) priėmimą. Ši Dievo buveinė tarp mūsų, padangtė (plg. Iš 26, 1), kaip pirmavaizdis pateikta Senajame Testamente, dabar atbaigiama galutiniu Dievo buvimu su žmonėmis Kristuje.“ (VD 50).

Dievo žodis ir krikščioniškasis liudijimas

„Rašto liudijimą, kuriuo Dievo žodis paliudija pats save, ir tikinčiųjų liudijimą gyvenimu sieja artimas ryšys. Vienas aprėpia kitą ir vienas veda prie kito. Krikščioniškuoju liudijimu perteikiamas žodis, paliudytas jau Rašte. Raštas savo ruožtu paaiškina liudijimą, kurį savo gyvenimu turi teikti krikščionys. Tad tie, kurie sutinka įtikinamus Evangelijos liudytojus, gali konstatuoti, kad Dievo žodis jį priimančiuosiuose veiksmingas.“ (VD 97).

Naujoji evangelizacija ir naujasis klausymasis

„Todėl mūsų laikai turėtų vis labiau būti naujojo įsiklausymo į Dievo žodį ir naujosios evangelizacijos metas. Iš naujo atrasdami Dievo žodžio centrinę vietą krikščioniškajame gyvenime, sykiu vėl atrandame giliausią prasmę to, kam ragino popiežius Jonas Paulius II – tęsti missio ad gentes ir visomis išgalėmis imtis naujosios evangelizacijos, pirmiausia tautose, kur Evangelija dėl paplitusio sekuliarizmo nugrimzdo į užmarštį ar didžiuma žmonių tapo jai abejingi. Šventoji Dvasia tepažadina žmonių Dievo žodžio alkį bei troškulį ir tepašaukia uolių Evangelijos skelbėjų bei liudytojų.

Sekdami didžiuoju tautų apaštalu, kuris, išgirdęs Viešpaties balsą (plg. Apd 9, 1–30), iš pagrindų pasikeitė, ir mes išgirskime dieviškąjį Žodį, nuolatos asmeniškai kalbinantį mus čia ir dabar. Apaštalų darbuose pasakojama, kad Šventoji Dvasia pasirinko Paulių ir Barnabą Gerajai Naujienai skelbti ir skleisti (plg. 13, 2). Šventoji Dvasia ir šiandien nepaliaujamai pašaukia įsitikinusių ir įtikinamų Viešpaties žodžio klausytojų bei skelbėjų“. (VD 122).

2020 sausio 18, 17:00