Paieška

Vatican News

Pranciškus prakartėlės gimtinėje: Dievo ženklas mums

Gruodžio 1 dienos, pirmojo advento sekmadienio, popietę popiežius Pranciškus aplankė Grečo pranciškonų vienuolyną ir šventovę. Tai vieta, kurioje šv. Pranciškus Asyžietis įrengė savo pirmąją prakartėlę. Advento laikotarpio, skirto dvasiškai pasirengti šv. Kalėdoms, pradžioje popiežius Pranciškus pakvietė šeimų namuose ir kitose vietose įrengti prakartėles ir paskelbė laišką apie prakartėlės vertę bei prasmę.

Šventąjį Tėvą į Grečo miestelį, maždaug už 100 kilometrų į šiaurės rytus nuo Romos, nugabeno sraigtasparnis. Tai buvo privatus ir trumpas, mažiau nei dvi valandas trukęs vizitas. Popiežių pasveikino vietinės Rieti vyskupijos ganytojas, pranciškonų bendruomenė ir tikinčiųjų grupė. Grečo šventovėje popiežius sudalyvavo Žodžio liturgijoje, privačiai pasimeldė prie prakartėlės grotos ir pasirašė laišką Admirabile signum („Nuostabus ženklas“). Grečo šventovėje popiežius Pranciškus pasakė trumpą meditaciją.

„Kiek daug minčių užplūsta protą šioje šventoje vietoje! Ir vis dėlto prieš šias šv. Pranciškui tokių mielų kalnų uolas labiausiai esame kviečiami apmąstyti paprastumą“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – „Prakartėlė, kurią šv. Pranciškus pirmą kartą įrengė šioje mažoje erdvėje, imituodamas ankštą Betliejaus grotą, kalba be žodžių. Čia nereikia daugžodžiauti, nes prieš mūsų akis atsiverianti scena išreiškia išmintį, kurios reikia, kad suprastume tai, kas svarbiausia.

Priešais prakartėlę atrandame, kaip svarbu mums, dažnai gyvenime taip skubantiems, atrasti tylos ir maldos akimirkas. Tylos, kad kontempliuotume Kūdikėlio Jėzaus veido grožį, Dievo Sūnų, gimusį tvartelio neturte. Maldos, kad ištartume apstulbusį „ačiū“ už tokią milžinišką meilės dovaną, kuri mums buvo duota.

Šiuo prakartėlės ženklu, paprastu ir pasigėrėtinu, kurį liaudies pamaldumas priėmė ir karta iš kartos perdavė, yra išreiškiamas didis mūsų tikėjimo slėpinys: Dievas mus taip myli, jog dalijasi mūsų žmogiškumu ir gyvenimu. Jis niekada mūsų nepalieka vienų. Lydi mus slėpiningu, tačiau regimu savo buvimu kiekvienoje situacijoje, džiaugsme ir skausme. Jis yra Emanuelis, Dievas su mumis. 

Kaip Betliejaus piemenys priimkime kvietimą eiti prie grotos, kad pamatytume ir atpažintume ženklą, kurį Dievas mums davė. Tada mūsų širdis bus pilna džiaugsmo ir galėsime jį skleisti ten, kur liūdesys. Ji bus pripildyta vilties, kuria reikia dalytis su ją praradusiais.

Susitapatinkime su Marija, kuri paguldė savo Sūnų ėdžiose, nes užeigoje nebuvo vietos. Su ja ir šv. Juozapu, jos sutuoktiniu, žvelkime atsigręžę į Kūdikėlį Jėzų. Tegu Jo šypsena, pražydusi naktį, išsklaido abejingumą ir atveria širdis džiaugsmui to, kuris jaučiasi mylimas Tėvo danguje“. (RK / Vatican News)

2019 gruodžio 01, 17:05