Popiežius dalyvavo savo dvasios tėvo raštų pristatyme
Tėvas Angel Fiorito (1916–2005) buvo ir popiežiaus Pranciškaus dvasinis vadovas ir mokytojas. Jorge Mario Bergoglio su jėzuitu teologu pirmą kartą susitiko 1961 m. Tėvas Fiorito tapo jauno jėzuito studento dvasios tėvu, palydėjusiu jį iki kunigystės šventimų 1969 m. ir vėliau, kai būsimasis popiežius ėjo įvairias pareigas Argentinos jėzuitų provincijoje, taip pat buvo provincijolas.
Angelo Fiorito raštus – penkis tomus, iš viso daugiau kaip du tūkstančius puslapių – išleido Italijos jėzuitų žurnalas „La Civiltà Cattolica“. Popiežius Pranciškus parašė pratarmę šiam leidiniui ir penktadienio vakarą atvyko į jo pristatymą.
„Šis leidimas“, – parašė popiežius Pranciškus pratarmėje, – „tai didžiulis džiaugsmas mums, jo (Angelo Fiorito) mokiniams, tačiau esu įsitikinęs, kad jis bus labai naudingas visai Bažnyčiai.“
Kalbėdamas leidinio pristatyme popiežius Pranciškus pasidalijo atsiminimais apie bendravimą su savo dvasios tėvu, kalbėjo apie jo santūrų būdą, sugebėjimą išklausyti. Jis gerbė savo mokinius, buvo kantrus, niekada neskubino, neteisė. Popiežius savo dvasinį vadovą pavadino „dvasios vaistininku“, kuris ne tik surasdavo atsakymus į įvarius klausimus ir abejones, bet taip pat padėdavo suformuluoti pačius klausimus. Popiežius paminėjo paskutinį susitikimą su savo mokytoju 2005 m. Jis jau sunkiai sirgo, negalėjo kalbėti. Jo atidus žvilgsnis ir skruostais riedančios ašaros įstrigo atmintin visam gyvenimui.
Angelo Fiorito pamokymai nemokantiesiems, patarimai tiems, kam reikia patarimų, pabarimai klystantiesiems, paguoda liūdintiesiems, kantrybės pamoka susidūrusiems su neviltimi tampa viena dvasine sinteze, kurią vadiname dvasinio įžvalgumo keliu. Jis gydo nuo liūdniausios ir didžiausio pasigailėjimo vertos ligos – dvasinio aklumo, kuris neleidžia atpažinti Dievo apsilankymo meto, sakė popiežius. (JM / VaticanNews)
