Priskilės katakombos prie Salarijos kelio
Priskilės katakombos prie Salarijos kelio šiaurinėje Romos dalyje, kuriose popiežius šeštadienio pavakare aukojo Vėlinių šv. Mišias, yra pirmųjų amžių krikščionių požeminės kapinės, kuriose per kelis amžius palaidota daug kankinių, keli popiežiai ir tūkstančiai paprastų tikinčiųjų. Ši krikščionių amžinojo poilsio vieta savo išvaizda ir struktūra nesiskiria nuo kitų visame pasaulyje garsėjančių Romos katakombų – Sebastijono, Domitilos, Kaliksto, Petro ir Marcelino, Agnietės, Pankracijaus ir Lauryno; jos visos yra atviros lankymui, kai kurios neseniai atrestauruotos.
Priskilės katakombų galerijos yra kelių aukštų ir sudaro 13 kilometrų ilgio požeminį labirintą, iškastą trapioje tufo uolienoje. Jose laidota nuo III iki V amžiaus. Mirusiųjų kūnai, suvynioti į paprastą drobę ir apibarstyti kalkėmis, būdavo paguldomi galerijų ar koplyčių sienose ir nišos uždengiamos marmurine ar moline plokšte. Ant jos užrašytas asmens vardas, kartais ramybės palinkėjimas ar įraižytas simbolis. Vėliau įsigaliojo paprotys nutinkuoti sienas, jas padailinti tapyba, vaizduojančia Išganytoją, jo Motiną kankinius, šventuosius, Senojo ir Naujojo testamento scenas, bendruomenės dvasinį gyvenimą ir papročius.
Žemės sklypus krikščionių kapinėms dažniausiai padovanodavo naują religiją priėmę Romos kilmingieji. Ir Priskilė iš Acilii giminės atidavė krikščionių bendruomenei didelį sklypą užmiestyje su požeminiu vandentiekiu ir pucolanos karjeru. Tokia buvo Priskilės katakombų pradžia. Amžiams bėgant keitėsi papročiai, kankinių kūnai buvo perkeliami į Romoje statomas koplyčias ir bažnyčias, tikintieji rinkosi naujas vietas laidoti mirusiuosius. Katakombos buvo užmirštos, praėjo šimtmečiai iki kol vėl buvo atrastos XVI amžiuje. Būtent Priskilės buvo pirmosios iš naujo atrastos ir ištirtos katakombos, leidusios atskleisti pirmųjų amžių krikščionių laidojimo papročius, tikėjimą, dvasinį pasaulėvaizdį. Jos labiausiai nukentėjo per apiplėšimus: išnešta daugybė atminimo lentų, sarkofagų ir net kūnų. Tačiau išliko kai kurios labai reikšmingos freskos.
Svarbiausieji kankiniai palaidoti Priskilės katakombose yra broliai šv. Feliksas ir Pilypas, du iš septynių Felicijos vaikų. Keli jų palaidoti Apijaus kelio katakombose. Feliksas ir Pilypas buvo palaidoti žemėje virš katakombų, vėliau ant jų kapo pastatyta bazilika, kurioje palaidota šimtai kitų krikščionių, norėjusių amžinojo poilsio vietą turėti prie pat šventųjų kankinių kapo. Tarp jų buvo ir iškilių bendruomenės asmenybių, įskaitant IV amžiaus pradžios popiežių Silvestrą, palaidotą greta šventųjų kankinių Felikso ir Pilypo.
Reikšminga tai, kad laidojimo būdas seniausiose krikščionių kapinėse, ypač katakombose, iškalbiai liudija apie tuomet puoselėtą brolystės idėją: eiliniai tikintieji palaidoti greta ar prie pat kankinių, dvasininkų, popiežių. Pasak istoriko Fabrizio Bisconti, tai buvo antikos Romos laidojimo papročių revoliucija. Tai atsispindi vienoje Domitilos katakombų freskoje: kankinė Petronėlė mirusią moterį palydi per žydinčius laukus, uždėjusi ant peties ranką palydi ją į Rojų. Pirmųjų amžių krikščionys pasikliovė kankiniais ir šventaisiais, pasivedė jų globai, savo nepalaužiamą tikėjimą pavesdami kankinių liudijimui. Katakombose surasta nemažai stiklo dirbinių su kankinių Agnietės, Lauryno ir Ipolito atvaizdais, kurie tarsi tikėjimo anspaudas būdavo įmūrijami uždengiant kapo angą.
Priskilės katakombas prie Salarijos kelio prižiūri seserys Priskilės benediktinės. Šią vienuolija įkūrė kun. Giulio Belvedri, kuriam popiežius Pijus XI pavedė įkurti Popiežiškąjį krikščioniškos archeologijos institutą. (SAK / VaticanNews)
Photogallery
