Paieška

Susitikimas su kunigais ir pašvęstaisiais Bankoko Šv. Petro parapijos bažnyčioje Susitikimas su kunigais ir pašvęstaisiais Bankoko Šv. Petro parapijos bažnyčioje 

Pranciškus susitiko su Tailando kunigais, vienuoliais

Pirmasis popiežiaus Pranciškaus lapkričio 22 dienos, penktadienio, susitikimas Tailande įvyko šv. Petro parapijoje: čia Šventasis Tėvas bendravo su kunigais, seminaristais, katechetais, vienuoliais ir vienuolėmis. Vyskupas Josephas Pradhan Sridarunsil trumpai pristatė Bažnyčią Tailande, o postulantė Bernadeta Jongrak Donoran liudijo apie savo atsivertimo ir krikščioniškos brandos kelią.

Misionierių sėja Tailande

Pasak vyskupo Sridarunsilo, šv. Petro bažnyčioje popiežiaus laukė apie tūkstantį asmenų, aktyviai įsipareigojusių krašto Katalikų Bažnyčios gyvenime, besididžiuojančių savo religinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis, kurios apima meilę tylai ir kontempliacijai, paprastumą, santarvę, neprisirišimą, neprievartą, darbą ir discipliną, pažinimo ir tiesos ieškojimo troškulį. Katalikų Bažnyčia gyvena sparčiai kintančiose socialinėse sąlygose: nuo urbanizacijos iki visuomenės senėjimo. 

1669 metais du dominikonai pradėjo sėti tikėjimo sėklas dabartinio Tailando teritorijoje. Šiandien joje gyvuoja 35 moterų vienuolijos, kurios turi 1378 nares; 22 vyrų vienuolijos su 456 nariais; 7 apaštalinio gyvenimo brolijos, kuriose 41 narys; 3 kontempliatyvios vyrų vienuolijos, kurioms priklauso 164 broliai. Katalikų Bažnyčia daug dirba švietimo, formalaus ir neformalaus, sektoriuje miestuose ir kaimuose. Bažnyčia gina asmenų orumą, ypač kovoje su prekyba žmonėmis. Ji stengiasi globoti vargšus, vienišas mamas, paliktus ar betėvius vaikus. 

„Bažnyčia Tailande vykdo įvairias tarnystes daugybei žmonių. Bet nesvarbu,  „kiek“ darome, svarbiausia yra būti Dievo meilės, gailestingumo ir teisingumo liudytojais visuomenėje“, – sakė vyskupas tailandietis.

Kodėl Jėzus?

Vėliau į popiežių ir visus susitikimo dalyvius kreipėsi 44 metų Bernadeta, kuri pasikrikštijo 2012 metais ir šiuo metu yra vienos moterų vienuolijos postulantė.

„Mano šeima – budistai ir gyvena pagal budizmo nurodymus, kuriais sekiau ir aš: mus išlaisvina ir dangų užtikrina gėrio darymas. Kas daro gera, tas gauna gera. Kodėl Jėzus turi už mus prisiimti mūsų nuodėmių pasekmes?“ – sakė Bernadeta. – „(...) Netikėjau, kad Jėzus yra Dievas ir abejojau, kad vienas žmogus gali panaikinti kito žmogaus nuodėmes“.

Tačiau, pasak Bernadetos, ją visada traukė Marija, nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą pamatė jos statulą savo gyvenvietės bažnyčioje, greta kurios gyvavo ir Gailestingumo seserų bendruomenė. Jei nukryžiuoto žmogaus atvaizdas baugino, tai Marijos žavėjo savo grožiu ir žvilgsniu. Mergina iš vienuolių netgi išmoko kalbėti Rožinį. Baigusi mokyklą pati tapo mokytoja, o 33 metų amžiaus pasiryžo ją palikti, kad galėtų darbuotis mažose kalnų kaimelių mokyklose. Čia sutiko misionierių t. Rafaelį, padėjo jam mokyti neįgalius vaikus ir tvarkyti jų globos namus. 

„Tave myliu“

„Po kurio laiko susidomėjau, kas vyksta katechumenato grupėse. Geriau pažinau Jėzų, klausiausi Jo Evangelijos. Jutau Jo Žodį tarsi aštrų peilį dirbant mano širdyje. Tai vis labiau nedavė ramybės, tačiau nenorėjau pasiduoti, o toliau klausytis buvo tarsi žaisti su ugnimi. Mano nerimas vis labiau augo. Vieną naktį, kai neramiai snaudžiau, išgirdau balsą, kuris man paliepė: „Eik dirbti kitur! Eik iš šitos grupės!“. O kitas balsas švelniai pasakė: „Tave myliu“. Tai man paliko daug taikos ir ramybės širdyje“, – pasakojo Bernadeta. Pasak jos, po metų jį paprašė krikšto, tačiau misionierius matė, kad ji dar nepasirengusi: krikšto prašė ne tam, kad gautų Dievo gailestingumą, o kad nurimtų. „Palengva supratau, kad krikšto negaliu gauti dėl savo nuopelnų, o tik kaip Dievo dovaną. Lankiau katekizmą dar metus ir tada klūpėdama paprašiau Dievo gailestingumo. Malonė atėjo kaip širdies atsivertimas. Krikštijama miriau ir atgimiau Viešpatyje Jėzuje“, – sakė Bernadeta, kuri patyrė Dievo meilę, misionierių dėka pažino ją kaip gerąją naujieną savo gyvenime, dėl kurios verta jį dovanoti kitiems. 

Apaštalinis vaisingumas

Popiežius Pranciškus visų pirma padėkojo misionieriams, vyrams ir moterims, kurių kantrus, tylus, neregimas apaštalinis gyvenimas buvo vaisingas. Galbūt jie patys nematė savo darbo vaisių, tačiau pasitikėjo Viešpačiu ir nevengė aukotis, net susižeisti iš meilės Jam. Popiežius paprašė perduoti jo sveikinimus misionieriams seneliams, kurie negalėjo atvykti į susitikimą. „Pasakykite jiems, kad popiežius juos laimina, dėkoja ir pats prašo jų palaiminimo.“

Prisimindamas Bernadetos liudijimą, jog pirmiausia Viešpats ją patraukė ir paskatino domėtis grožiu, popiežius Pranciškus linkėjo, kad sugebėjimas stebėtis ir tokiu būti atsiverti naujiems horizontams lydėtų visų gyvenimą, ypač vienuolinį. 

„Viešpats mūsų nepašaukė tam, kad siųstų į pasaulį primesti naujų prievolių ar naštų, sunkesnių už jau nemažą skaičių nešamų, bet dalintis džiaugsmu, nauju, gražiu ir stebinančiu horizontu. Man labai patinka Benedikto XVI pasakymas, kurį laikau paradigminiu ir net pranašišku mūsų laikams: Bažnyčia auga ne prozelitizmu, bet trauka“, – sakė popiežius. 

Evangelijos rūbai

Tai skatina nebijoti naujų simbolių ir vaizdinių, naujos muzikos, kurie padėtų sužadinti tailandiečiams nuostabą. Neturime bijoti įkultūrinti Evangeliją. Reikia atrasti naujų formų, kurios perteiktų Dievo Žodį ir sužadintų troškimą pažinti Viešpatį: kas šis žmogus? Kas tie žmonės, kurie juo seka? Skaudu skaityti, kad daugeliui krikščionybė vis dar svetimšalių religija. Tai skatina drąsiai ieškoti būdų skelbti tikėjimą „vietos dialektu“, suteikti jam tailandietišką veidą ir kūną. Tai daugiau nei parengti vertimus. „Tai leisti Evangelijai nusirengti gražius, bet svetimus rūbus, kad suskambėtų jums šioje žemėje pažįstama melodija ir suvirpintų mūsų brolių sielą tokiu pat grožiu, kuris uždegė mūsų širdis“, – sakė popiežius. 

Pasak Pranciškaus, Evangelija leidžia įžvelgti tokį grožį kiekviename asmenyje, taip sudaužomas fatalizmas ir sulaužomos schemos. Tuose, kuriuose daugelis regėjo vien nusidėjėlį, piktžodžiautoją, mokesčių rinkėją, piktadarį ar išdaviką, Jėzus sugebėjo regėti apaštalą. Tokį grožį Jo žvilgsnis mus kviečia skelbti, turėti žvilgsnį, kuris perkeičia ir išryškina, kas yra geriausia kituose, įžvelgia kitame brolį. Tai reiškia būti gyvu ir veikliu Dievo gailestingumo ženklu, Jo patepimu šiose žemėse. Niekada negalima pamiršti, kad kiekvieno kunigo, vienuolio ir vienuolės, katecheto uolumas yra maitinamas dvigubo susitikimo: su Viešpačiu ir su broliais. 

„Dar kartą ačiū už jūsų gyvenimą, už liudijimą ir dosnumą. Jus prašau nepasiduoti pagundai manyti, kad jūsų mažai. Galvokite, jog esate maži įrankiai kūrybingose Dievo rankose. Jis jūsų gyvenimais parašys gražiausius išganymo istorijos puslapius šiose žemėse“, – sakė popiežius. (RK / Vatican News)

2019 lapkričio 22, 05:27