Paieška

Vatican News

Bendroji audiencija: sinodiškumas – nesutarimų sprendimo metodas

Tęsdamas katechezę apie Apaštalų darbų knygą, trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius kalbėjo apie tą lemtingą ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo momentą, kai Dievo karalystės skelbimas išėjo už žydų tautos ribų.

Apaštalų darbų knyga pasakoja, kad Paulius, po jį perkeitusio susitikimo su Jėzumi, Barnabo tarpininkavimo dėka buvo priimtas į Jeruzalės krikščionių bendruomenę. Vis dėlto ne visi palankiai jį sutiko, dėl to jis nusprendė keliauti į savo gimtąjį miestą Tarsą. Prie Pauliaus netrukus prisijungė ir Barnabas. Prasidėjo nauja ilga Dievo Žodžio skelbimo kelionė. Pirmiausia jiedu sustojo Sirijos Antiochijos mieste ir skelbė Kristų vietinei žydų bendruomenei. Čia primą kartą Kristaus mokiniai buvo pavadinti krikščionimis (plg. Apd 11, 26).

Skaitydami Apaštalų darbus matome, kokia buvo ankstyvoji Bažnyčia. Ji panaši ne į tvirtovę, bet į palapinę, kurią galima praplėsti, kad į ją tilptų kuo daugiau žmonių. Jei Bažnyčia nebūtų atvira visiems, jei nebūtų „išeinanti“ – ji nebūtų Bažnyčia, sakė popiežius. Bažnyčios durys visada turi būti atviros visiems.

Tokia nuostata gana greit sukėlė tam tikrų problemų. Pradžioje apaštalai skelbė Kristų žydams, bet dabar į Bažnyčios duris pradėjo belstis ir pagonys. Krikščionių bendruomenės nariai susipriešino: vieni pritarė pagonių priėmimui, kiti reikalavo, kad pagonys pirma atsiverstų į judaizmą ir tik po to būtų priimti į Kristaus mokinių  bendruomenę. Pirma hebrajiškos apeigos, apipjaustymas, ir tik po to krikštas.

Spręsdami ginčą Paulius ir Barnabas kreipėsi į Jeruzalėje gyvenančius Bažnyčios vyresniuosius. Jie sušaukė pasitarimą, kuris tapo pirmuoju istorijoje Bažnyčios susirinkimu. Reikėjo išspręsti rimtą teologinę, pastoracinę ir teisinę problemą: koks turi būti tikėjimo į Kristų ir Mozės įstatymo laikymosi santykis. Lemiamą žodį tarė Petras ir Jokūbas – pirmosios Bažnyčios „kolonos“. Jie pasiūlė nereikalauti iš pagonių apipjaustymo, o tik atmesti stabmeldystę. Po to sekė diskusija, kurios metu ir kiti pritarė siūlymui. Jis buvo ratifikuotas į Antiochiją pasiųstu „apaštališkuoju laišku“.

Pasak Pranciškaus, Jeruzalės susirinkimas mus moko, kaip su meile ir tiesa spręsti nesutarimus. Bažnytinis konfliktų sprendimo metodas – tai dialogas, dėmesingas įsiklausymas į tai, ką kiti sako, kantrybė, klusnumas Šventajai Dvasiai. Tai ji – Šventoji Dvasia – padeda nebūti užsidariusiems, įveikti įtampą, įkvepia širdis siekti gėrio, tiesos ir vienybės. Apaštalų darbų knyga, pasakodama apie pirmąjį Bažnyčios surinkimą, mus moko sinodiškumo metodo, sakė popiežius. „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“ (Apd 15 ,28), – sakoma į Antiochiją pasiųstame apaštalų laiške. Tai ir yra sinodiškumas, veikimas kartu su Šventąja Dvasia.

Prašykime Viešpatį, kad stiprintų visų krikščionių, o ypač vyskupų ir kunigų, troškimą siekti vienybės ir būti už ją atsakingiems, sakė popiežius baigdamas katechezę.  Tepadeda Viešpats mums kalbėtis, klausyti, darniai gyventi su mūsų tikėjimo broliais ir su kitais žmonėmis. Liudykime, kad Bažnyčia yra džiugi daugybės vaikų motina. (JM / VaticanNews)

2019 spalio 23, 12:38