Popiežiaus bendroji audiencija: nesmerkime, padėkime atsikelti
Iš Apaštalų darbų knygos žinome, kad Jėzaus mokiniai skelbė Evangelija ne tik žodžiu, bet ir konkrečiais darbais, kurie patvirtino jų skelbimo tikrumą, sakė popiežius. Tai vadinamieji „stebuklingi ženklai“, patvirtinantys ir apaštalų žodžių tikrumą, ir tai, kad jie kalba ir veikia Kristaus vardu.
Trečiajame Apaštalų darbų knygos skyriuje randame pirmojo tokio stebuklingo ženklo aprašymą. Petras ir Jonas ėjo melstis į Jeruzalės šventyklą – Izraelio tautos tikėjimo židinį, su kuriuo glaudžiai buvo susiję ir pirmieji krikščionys. Knygos autorius Lukas netgi nurodo tikslų laiką: buvo devinta valanda, tai yra trečia valanda po pietų – kasdieninių aukų atnašavimo šventykloje valanda ir Kristaus aukos ant kryžiaus valanda. Prie šventyklos vartų apaštalai sutiko elgetaujantį nuo gimimo luošą vyrą. Tokie žmonės buvo laikomi nubaustais už tėvų arba protėvių nuodėmes. Mozės įstatymas žmonėms su negalia draudė šventykloje aukoti aukas; jiems netgi buvo draudžiama įkelti koją į šventyklą. Ir štai prie šventyklos vartų įvyksta Petro ir Jono susitikimas su tuo kenčiančiu žmogumi, kuris pagal ano meto papročius buvo tarsi visų visuomenės atstumtųjų paradigma. Likimo nuskriausto elgetos žvilgsnis susitinka su apaštalų žvilgsniais. Petras pažvelgia į kenčiantį žmogų ir taria: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apd 3, 6).
Petras kalba ne savo vardu, bet šaukiasi Jėzaus. Jo vardu liepia paralyžiaus sukaustytam žmogui keltis. Bažnyčios tėvai šioje scenoje mato žmogaus prikėlimo iš numirusių simbolį: Kristus ištiesia žmogui ranką ir prikelia jį iš mirties. Pasak popiežiaus Pranciškaus, šioje scenoje matome ir Bažnyčią. Matydama kenčiantį žmogų Bažnyčia neužsimerkia, nenusuka į šalį savo akių, bet ištiesia jam ranką. Bažnyčia žiūri į akis kenčiančiai žmonijai, nestato sienų, bet tiesia bičiulystės tiltus. „Šioje scenoje matome Bažnyčią, kuri yra visų motina, kuri paima už rankos ir pakelia, kuri ne smerkia, bet palydi. Jėzus visada mums ištiesia ranką, visada nori padėti mums atsikelti, visada nori, kad žmonės pasveiktų, kad būtų laimingi, kad sutiktų Dievą. Taip ir šiedu apaštalai elgiasi su luošu žmogumi: pažvelgia į jį, sako jam: „pakelk akis“, tiesia jam ranką, padeda atsikelti ir pagydo. Taip Jėzus elgiasi su mumis visais. Atsiminkime sunkias akimirkas, nuodėmes, liūdesio valandas. Jėzus yra su mumis ir mums sako: „Žiūrėk, aš čia“. Įsikibkime į Jėzaus ranką ir leiskime, kad jis mus pakeltų.“
Prašykime Tėvą dėkingos atminties malonės, sakė popiežius baigdamas katechezę. Atsiminkime visą meilę, kuria buvome apdovanoti, kitiems ją liudykime dėkingu šlovinimu. Ir neužmirškime, kad kai mes ištiesiame ranką kitam žmogui ir padedame jam atsikelti, per mus jam atsikelti padeda Jėzus. (JM / VaticanNews)
