Cerca

Vatican News
Priverstinę migraciją dažnai lemia konfliktai, kuriuose dažnai naudojami išsivysčiusiose šalyse pagaminti ir parduoti ginklai Priverstinę migraciją dažnai lemia konfliktai, kuriuose dažnai naudojami išsivysčiusiose šalyse pagaminti ir parduoti ginklai 

Žinia Migrantų ir pabėgėlių dienai: kalbama ne vien apie juos

Gegužės 27-ąją dieną paskelbta popiežiaus Pranciškaus žinia Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai, kuri jau 105-ąjį kartą bus minima rugsėjo 29-ąją. Pirmasis šios dienos minėjimas susijęs su Pirmojo pasaulinio karo pradžia, kai 1914 metais Pijus X ir vėliau Benediktas XV kvietė visus krikščionis melstis už tuos, kuriuos karo grėsmė pavertė migrantais ir pabėgėliais. Ir šiandien dešimtys konfliktų pasaulyje yra viena iš pagrindinių priverstinės migracijos priežasčių. Tačiau šių metų popiežiaus žinios pagrindinė tema nėra migracijos priežastys, tačiau reakcija į migrantus tose šalyse ir visuomenėse, kuriose ieškoma saugumo, uždarbio ir ateities perspektyvos. Kokia ši reakcija ir ką ji atspindi? Kokia turėtų būti reakcija, kuri vadovaujasi evangeliniais kriterijais? Todėl žinios antraštė ir byloja, kad „kalbama ne vien apie migrantus“. Pateikiame žinios santrauką.

Labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios visuomenės savo viduje vysto pabrėžtino individualizmo tendenciją, kuri susijungdama su vartotojišku mentalitetu ir sustiprinta žiniasklaidos tinklo gimdo „abejingumo globalizaciją“. Tokiame scenarijuje migrantai, pabėgėliai, išvytieji ir prekybos žmonėmis aukos tapo atskirties emblema, nes, be nepatogumų, kuriuos jų būklė savaime kelia, dažnai yra lydimi neigiamo vertinimo, pasak kurio jie yra socialinių blogių priežastis. Elgesio nuostata jų atžvilgiu yra kaip perspėjimo skambutis, kuris perspėja apie artėjantį moralinį nuosmukį, jei išmetimo kultūrai toliau bus leidžiama plisti. Todėl pabėgėlių, migrantų ir apskritai pažeidžiamų žmonių buvimas tarp mūsų yra tarsi kvietimas žadinti tiek krikščioniškas, tiek žmogiškas nuostatas, kurios rizikuoja išblėsti patogiai gyvenant. Kalbėti apie migrantus taip pat reiškia kalbėti mus visus.Domėdamiesi jais – domimės savimi. Rūpindamiesi jais, augame kartu. Klausydamiesi jų, kalbame patys apie tuos dalykus, kurie galbūt šiandien nutylimi.

Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt14,27). Kalbama ne vien apie migrantus, bet ir mūsų baimes. Mūsų laikmečio piktumai, anot popiežiaus, didina mūsų baimę kitų, ypač nepažįstamų, tarp kurių migrantai ir pabėgėliai, atžvilgiu. Tokia baimė yra suprantama, teisėta. Vis dėlto svarbiausia ne baimė, o tai, kad nesprendžiame problemos, tačiau savo mąstymu ir elgesiu tampame uždari, netolerantiški, gal net patys to nesuvokdami –  rasistai. Baimė sunaikina troškimą sutikti kitą, kitokį, tuo pat metu sunaikindama troškimą sutikti Viešpatį.

Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?!“ (Mt 5, 46). Kalbama ne vien apie migrantus, bet ir artimo meilę. Tokiais darbais parodome savo tikėjimą (Jok 2, 18). Aukščiausia artimo meilės forma nereikalauja atlygio ir nepasiduoda iliuzijai, jog pasieksime laimę likdami abejingi kitiems arba kitų kančios kaina.

O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo“ (Lk 10, 33). Kalbama ne vien apie migrantus, bet ir apie mūsų žmogiškumą. Gailestis paskatino samarietį, svetimšalį žydų akimis, padėti nepažįstamam, plėšikų sumuštam žmogui. Gailestis, kuris nepaaiškinamas vien racionaliai, paliečia jautriausias žmogiškumo stygas. Jėzus ne kartą mokė būti gailestingais, atpažinti kito kančią ir ją gydyti.

Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10). Kalbama ne vien apie migrantus, bet ir apie tai, jog niekas neturi būti atmestas. Šiandienis pasaulis vis labiau elitistinis ir vis žiauresnis su atskirtaisiais. Dėl naudos kelioms rinkoms iš besivystančių kraštų panaudojami geriausi gamtiniai ir žmogiški resursai. Kai kuriuose kraštuose vyksta konfliktai, o ginklai jiems yra gaminami ir parduodami kituose kraštuose, kurie vėliau nenori prisiimti atsakomybės už pabėgėlius, kurie bėga nuo šių konfliktų. Didžiausią kaina sumoka silpniausi ir mažiausi.

Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43–44). Kalbama ne vien apie migrantus, bet apie dėmesį paskutiniesiems.

Jėzus Kristus kviečia nepasiduoti tai pasaulio logikai, kuri pateisina kitų pamynimą dėl savo ar savosios grupės naudos: pirmiausia aš, kiti po to! Priešingai, krikščionis sako: „pirmiausia paskutinieji“.

Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Kalbama ne vien apie migrantus, bet ir apie visą asmenį bei visus asmenis. Jėzaus žodžiuose sudėta visa jo misija, kad visi žmonės gautų gyvenimo pilnatvės dovaną. Todėl kiekvieno politinio veiksmo, kiekvienos programos, kiekvienos sielovados centre turi būti asmuo ir visos jo dimensijos, įskaitant dvasinę.

Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19). Kalbama ne vien apie migrantus, bet apie Dievo ir žmogaus miesto statymą. Mūsų epochoje, migracijos epochoje, daug nekaltų žmonių suvedžiojami beribio technologinio vystymosi ir vartojimo apgaulės. Jie ieško tokio „rojaus“, kuris neišvengiamai apvilia jų lūkesčius, nes iš tiesų šiandienis modelis rezervuoja pažangos vaisius nedideliam skaičiui daugelio išnaudojimo sąskaita. Teisingesnės, demokratiškesnės, solidaresnės, broliškesnės visuomenės kūrimo uždavinys dar prieš akis.

„Priimti, apsaugoti, remti ir integruoti“ – šie keturi veiksmažodžiai išreiškia reikalingą atsaką ir Bažnyčios misiją ne vien migrantų ar pabėgėlių, bet visų egzistencinių periferijų gyventojų atžvilgiu. Kalbama ne vien apie migrantų, bet apie visų mūsų, visos žmonijos šeimos dabartį ir ateitį. (RK / Vatican News)

2019 gegužės 27, 17:17