Paieška

Vatican News

Popiežius Bulgarijoje. Kad būtume Dievo ženklas ir palaiminimas kitam

Pirmadienio popietę Pranciškus nuvyko į kitą Rakovskio katalikų bažnyčią, dedikuotą šv. Arkangelui Mykolui, kurioje vėl susitiko su Bulgarijos katalikų bendruomene ir dalijosi mintimis apie krikščionišką gyvenimą. „Dėkoju jums už šiltą priėmimą, už šokius ir liudijimus. Visada džiugu susitikti su šventąja Dievo tauta, pamatyti tūkstančius jos veidų ir charizmų“, – sakė popiežius.

Anot jo, Dievo žmonės yra tie, kurie išmoko matyti, atskleisti prisikėlimo jėgą, pasitikėti ir leisti, kad ji juos vestų. Taip, jie pripažįsta, jog yra skaudžių ar ypatingai neteisingų situacijų ir momentų, tačiau nelieka sudėję rankų, išsigandę ar, dar blogiau, nekursto beviltiškumo, pasidygėjimo ir pesimizmo klimato, kuris tik kenkia sielai, silpnina viltį ir užkerta kelią galimiems sprendimams.

„Dievo vyrai ir moterys yra tie, kurie drįsta žengti pirmą žingsnį, kūrybingai bando išeiti į priekį, liudydami, jog Meilė nemirė, bet įveikė visas ribas. Jie įsivelia, nes išmoko, jog pats Dievas įsivėlė per Jėzų. Įvėlė savo paties kūną, kad niekas nesijaustų vienišas ar apleistas“, – sakė Pranciškus. Jis paminėjo savo rytinį apsilankymą „Vraždebnos“ pabėgėlių ir migrantų centre.

Kiekvienas asmuo yra Dievo vaikas, nepriklausomai nuo kilmės ir religijos. Kad mylėtum kažką, nereikia žinoti jo gyvenimo aprašymo. Meilė žengia pirmiau, mylima neatlyginamai. Tame centre, anot Šventojo Tėvo, daug krikščionių išmoko žiūrėti „Viešpaties akimis“, kurios neužkliūna už apibūdinimų.

„Žiūrėti tikėjimo akimis – tai kvietimas leisti gyvenimą ne klijuojant etiketes ar klasifikuojant, kas vertas meilės ir kas ne, bet siekiant kurti sąlygas, kad kiekvienas asmuo galėtų jaustis mylimas, ypač tas, kuris jaučiasi pamirštas Dievo, nes pamirštas savo brolių“, – pridūrė Pranciškus.

Šventasis Tėvas nemažai dėmesio skyrė parapijos gyvenimui. Parapija turi tapti „namų namais“, kuriuose kiekviena šeima, kiekvienas žmogus galėtų sutikti Viešpatį. Ir pats Viešpats to nori, nes nepanoro mūsų išgelbėti paprastu dekretu, bet panoro atsistoti tarp savo mokinių, tarp mūsų ir pasakyti: „Ramybė jums!“

Parapijos bendruomenei labai svarbus ryšys su savo ganytoju, su savo kunigu. Šis ryšys nėra vienpusis. Ganytojas ir jam patikėta Dievo tauta vienas kitą turtina, vienas kitą moko.

„Dievo tauta dėkoja savo ganytojui ir ganytojas pripažįsta, jog mokosi būti tikinčiu su savo žmonių, savo šeimos pagalba ir tarp jų. Gyva bendruomenė – tai ta, kuri paremia, lydi, priima ir praturtina. Niekada atskirai, visada tik kartu su kitais kiekvienas išmoksta būti Dievo ženklu ir palaiminimu kitam. Kunigas be savo tautos praranda tapatybę, o tauta be savo ganytojų gali subyrėti. Tai vienybė tarp ganytojo, kuris remia savo tautą ir kovoja už ją, ir tautos, kuri remia savo ganytoją ir kovoja už jį. Kiekvienas skiria savo gyvenimą kitiems. Niekas negali gyventi vien sau, gyvename kitiems. Tai kunigiška tauta, kuri su savo kunigu gali ištarti: „Tai yra mano kūnas, atiduodamas už jus“. Tokiu būdu išmokstame būti viena Bažnyčia-šeima-bendruomene, kuri priima, išklauso, palydi, rūpinasi kitais, atskleisdama savo tikrąjį – motinos veidą“, – pažymėjo popiežius Pranciškus. O motina gyvena savo vaikų bėdomis, nesiūlo iš anksto paruoštų atsakymų, tačiau kartu ieško gyvenimo kelių į Dievo Karalystę. Tokia parapija yra namai su atviromis, o ne uždaromis durimis.

Šventasis Tėvas dar kartą priminė slavų apaštalų ir Biblijos vertėjų šventųjų brolių Kirilo ir Metodijaus liudijimą, apaštalinį sumanumą ir drąsą. Iš jų reikia mokytis kūrybingumo, ypač perteikiant Dievo meilę jaunoms kartoms, kurios įprastose struktūrose neberanda atsakymų. Reikia, anot popiežiaus, „naujos vaizduotės“, kad pažintume ir atsilieptume į jų lūkesčius, padrąsintume jų svajones, padėtume nesustoti pusiaukelėje ir atsispirti šaknų netekimo jausmui. Kitaip jie jausis nusiminę, vieniši, norės palikti savo žemę, savo tėvynę ir savo šeimą.

„Nebijokime priimti naujų iššūkių, o kartu visais būdais stenkimės, kad iš mūsų žmonių nebūtų atimta šviesa ir paguoda, teikiamos Kristaus draugystės, tikėjimo bendruomenės ir visada skatinančio bei atnaujinančio prasmės horizonto“, – sakė popiežius Pranciškus. Didingiausi ir gražiausi Bažnyčios gyvenimo puslapiai buvo parašyti tada, kai Dievo tauta kūrybingai leisdavosi į kelią bandydama išversti Dievo meilę į kiekvieno istorijos meto kalbą, spręsdama iššūkius, su kuriais susidurdavo. (RK/Vatican News)

Susitikimas su Bulgarijos katalikų bendruomene
2019 gegužės 06, 16:51