Paieška

Popiežius Pranciškus Popiežius Pranciškus 

Velykos – akmenų nuritinimo nuo širdies šventė

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ – šie angelų žodžiai moterims prie tuščio kapo su nuritintu nuo angos akmeniu buvo popiežiaus Pranciškaus Velyknakčio homilijos šerdis. „Išgyvenkime Velykas atsisakydami „kapo psichologijos““, – kvietė Šventasis Tėvas Velyknakčio budėjimo ir Mišių dalyvius šv. Petro bazilikoje.

Jis priminė dažnai patiriamą jausmą, dažnai iškylančią mintį apie Bažnyčios ir mūsų pačių istoriją: mūsų žingsniai niekada nepasiekia tikslo, mes sustojame kažkur pusiaukelėje, viskas, rodos, atsimuša į kapo akmenį: kūrinijos grožis – į nuodėmės dramą, išlaisvinimas iš vergovės – į neištikimybę sandorai, pranašų pažadai – į liūdną tautos abejingumą. Galima pradėti galvoti, jog nuolatinė vilties frustracija yra tamsusis gyvenimo dėsnis. 

„Tačiau šiandien atskleidžiame, kad mūsų kelias nėra betikslis, kad neatsimuša į kapo akmenį. Šie žodžiai sukrečia moteris ir pakeičia istoriją: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ (Lk 24,5). Kodėl manote, kad viskas beprasmiška, kad niekas negali nuridenti jūsų akmenų? Kodėl pasiduodate nevilčiai ir nesėkmei? Velykos yra akmenų nuritinimo šventė. Dievas nuima sunkiausius akmenis, į kurios sudūžta viltys ir lūkesčiai: mirtį, nuodėmę, baimę, supasaulėjimą. Žmogaus istorija nesibaigia kapo akmeniu, nes šiandien suranda „gyvąjį akmenį“ – prisikėlusį Jėzų. Mes, kaip Bažnyčia, esame pastatyti ant jo ir net tada, kai prarandame optimizmą, kai esame gundomi viską vertinti savo nesėkmių šviesoje, Jis kuria naujus dalykus ir apverčia mūsų nusivylimus. Kiekvienas šį vakarą yra pašauktas atrasti Gyvajame tą, kuris nuritina sunkiausius širdies akmenis. Tad klauskime: koks mano akmuo turi būti nuritintas? Kas jis?“ – kalbėjo popiežius Pranciškus. Jis paminėjo keletą akmenų, kurie mus dažnai prislegia. 

Visų pirma, nepasitikėjimo akmuo. Kai įsivyrauja mintis, jog viskas blogai ir blogėjimui nėra pabaigos, tada pasidavę įtikime, jog mirtis yra stipresnė už gyvenimą, tampame ciniškais ir pašaipiais, nesmagaus pesimizmo nešiotojais. Dėdami akmenį ant akmens statome savyje paminklą nepasitenkinimui, kapą vilčiai. Skųsdamiesi gyvenimu jį paverčiame priklausomu nuo skundų, susergame dvasiškai. Tokiu būdu mumyse įsigali tam tikra kapo psichologija, kurioje viskas įstringa be vilties išsivaduoti. Štai kodėl velykinis klausimas skamba taip aštriai: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ Viešpats prisikėlė, jo nėra neviltyje. Ten jo niekada nerasime. Jis gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Neturime palaidoti vilties.

Kitas dažnai mūsų širdį uždarantis akmuo yra nuodėmės akmuo. Nuodėmė vilioja, pažada lengvus ir betarpiškus dalykus, gerovę ir sėkmę, bet palieka tik vienatvę ir mirtį. Nuodėmė yra gyvųjų ieškojimas tarp mirusiųjų, gyvenimo prasmės – tarp praeinančių dalykų. Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Kodėl neapsisprendi atsisakyti nuodėmės, kuri kaip akmuo širdies angoje trukdo ją pasiekti dieviškajai šviesai? Kodėl pinigo, karjeros, puikybės ir malonumų blyksniams nepriešpriešini Jėzaus, tikrosios šviesos? Kodėl pasaulio tuštybėms nepasakai, jog gyveni ne dėl jų, o dėl gyvybės Viešpaties? 

Moterys prie tuščio Jėzaus kapo yra išsigandusios, sutrikusios, jų akys nuleistos. Kiek kartų taip atsitiko ir su mumis: liekame suvaržyti ribų, savo baimių. Keista: kodėl taip elgiamės? Dažnai todėl, kad užsidaryme ir liūdesyje mes patys esame svarbiausi. Lengviau likti tamsiame kambaryje, nei atsiverti Viešpačiui. Ir vis dėlto tik Jis mus gali pakelti. Jis kviečia atsistoti, atsiremti į Jo Žodį, žvelgti aukštyn, įtikėti, jog esame Dangui, o ne žemei, gyvenimo viršūnėms, o ne mirties žemumoms: Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

„Dievas mus prašo žvelgti į gyvenimą taip, kaip Jis, kiekviename iš mūsų regintis nesunaikinamo grožio branduolį“, – sakė popiežius Pranciškus. Viešpats mato ne nuodėmę, o vaikus, kuriems reikia padėti atsistoti, ne mirtį, o brolius, kuriuos reikia prikelti, ne neviltį, o širdis, kurias reikia paguosti. Todėl neturime bijoti: Viešpats myli mūsų gyvenimą ir tada, kai bijome į jį pažvelgti, paimti jį į rankas. Velykos parodo, kaip labai Viešpats mus myli: taip, kad pasiryžta apleidimui, kančiai, mirčiai ir pragarams, kad juos įveiktų ir pasakytų: „Nesi vienas, pasitikėk manimi!“

Su Viešpačiu ir mes galime išgyventi Velykų perėjimą: nuo uždarumo iki bendrystės, nuo nevilties iki paguodos, nuo baimės iki pasitikėjimo. Tai tikrumas, dėl kurio gyvenime nereikia derėtis: Jo meilė nesikeičia. Paklauskime savęs: kur žiūriu gyvenime? Kontempliuoju kapines ar ieškau Gyvojo? 

Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Po šio klausimo angelai priduria: „Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs būdamas Galilėjoje“. Moterys pamiršo viltį, nes pamiršo, ką Jėzus sakė Galilėjoje, nes prarado Jo gyvą atminimą ir žvelgė tik į kapą. Tikėjimui yra būtina grįžti prie savo ištakų, kitaip jis rizikuoja virsti tik muziejiniu tikėjimu, o ne velykiniu. Jėzus nėra praeities veikėjas, bet šiandien gyvenantis Asmuo. Jį pažįstame ne iš istorijos knygų, bet sutinkame gyvenime.  

„Atsiminkime, kada Jėzus mus pašaukė, kada įveikė mūsų tamsybes, užsispyrimus, nuodėmes, kaip palietė širdį savo Žodžiu“, – kvietė Šventasis Tėvas ir tęsė: „Moterys, atsimindamos Jėzų, paliko kapą. Velykos mus moko, jog tikintysis tik trumpam sustoja kapinėse, nes yra kviečiamas eiti kartu su Gyvuoju. Paklauskime savęs: kur link gyvenime einu? Dažnai einame tik link savo problemų, kurių niekada netrūksta, o pas Viešpatį einame tik pagalbos. Mus orientuoja mūsų poreikiai, o ne Jėzus. Ir tai reiškia Gyvojo ieškojimą tarp mirusių. Kiek kartų sutikę Viešpatį grįžtame tarp mirusiųjų, savyje vėl sugrįždami prie apgailestavimų, nuoskaudų, žaizdų ir nepasitenkinimo, neleisdami Prisikėlusiajam mūsų perkeisti. Brangūs broliai ir seserys, suteikime Gyvajam centrinę vietą mūsų gyvenime. Prašykime malonės nebūti nuneštiems srovės, problemų jūros, nesudužti į nuodėmės akmenis, į nepasitikėjimo ir baimės kyšulius. Ieškokime Jo viskame ir virš visko. Su Juo prisikelsime.“ (RK /Vatican News)

Velykų nakties budėjimas ir Mišios Šv. Petro bazilikoje
2019 balandžio 20, 23:30