Popiežius priėmė mokyklos bendruomenę iš Milano
Maždaug valandą trukusio susitikimo metu Pranciškus nesakė iš anksto parengtos kalbos, bet atsakė į keturis klausimus, kuriuos jam uždavė mokinys, du mokytojai ir mokinių tėvų atstovė. Mokinys popiežiaus klausė, ar neatrodo, kad Dievas yra šališkas, nes juk pasaulyje, net ir mokykloje tenka susidurti su akivaizdžia nelygybe. Mokytojai ir tėvai prašė popiežiaus patarimų, kaip ugdyti jaunąją kartą, kaip perduoti jai išbandytas ir patikimas gyvenimo vertybes.
Atsakydamas, popiežius pirmiausia atkreipė dėmesį į tam tikrą paradoksą, kurį reikia atsiminti visada, o ypač mokyklos ir šeimos aplinkoje, kurioje ugdomi jauni žmonės. Ne į kiekvieną klausimą rasime atsakymą. Reikia su tuo sutikti. Reikia taip pat atsiminti, kad standartiniai, šabloniški atsakymai ne tik neišsklaidys jauno žmogaus abejonių, bet priešingai – jį nuvils. Tad kur kas geriau nuoširdžiai kartu su jaunais žmonėmis ieškoti atsakymų, įtraukti juos į jų paieškas. O jei kalbame apie skirtumus tarp žmonių, – tai, pasak popiežiaus, žinokime, kad dažniausiai dėl skirtų esme kalti mes patys, žmonės. Tie skirtumai atsiranda ir dėl teisingumo stokos žmonių ir visuomenės santykiuose, ir dėl mūsų požiūrio į kitus žmones.
Kalbėdamas apie ugdytojų pašaukimą, popiežius iškėlė liudijimo svarbą. Mokytojas visu savimi turi pasinerti į ugdymo procesą. Žinių perdavimas ir asmeninis liudijimas yra neatskiriamos mokytojo misijos dalys. Jei mokytojas mato, kad jis nesugeba liudyti, geriau teatsisako pedagoginio darbo, tepereina dirbti į laboratoriją ar kitą aplinką, kur liudijimas nėra toks būtinas, kaip mokykloje. Labai svarbus ugdymo proceso dėmuo yra ir ugdytojo meilė savo mokiniams ir auklėtiniams. Mokytojų bendravimui su mokiniais privalomas švelnumas ir meilumas. Dar labiau reikia, kad mokytojas tikrai mylėtų, linkėtų gero savo mokiniams, jais nuoširdžiai rūpintųsi. Taip pat reikia atsiminti, jog ir mokinys yra ugdymo proceso dalyvis. Reikia jam suteikti savarankiškumo ir laisvės, reikia juo pasitikėti. Ugdymas – tai proceso pradžia, kurio tęsinys yra jauno žmogaus pradedamas savarankiškas gyvenimas.
Popiežius priminė, jog labai svarbus yra skirtingoms kartoms priklausančių žmonių bendravimas. Ir šia proga jis paragino nepašalinti iš ugdymo proceso senelių, semtis iš jų gyvenimo patirties ir išminties. Šaknys ir tapatybė yra esmiškai svarbūs žmogaus brandos elementai. Ta patį, sakė Pranciškus, galime pavadinti patriotizmu. Šiuo atveju patriotizmas – tai ne tik giedoti nacionalinį himną ar pagerbti savo šalies vėliavą. Patriotizmas – tai ryšys su savo žeme, istorija, kultūra. Tai tapatybė, priklausymo jausmas. (JM / VaticanNews)
