Cerca

Vatican News
Popiežius Pranciškus Popiežius Pranciškus  (Vatican Media)

Popiežius Pranciškus: Jėzaus tyla nugali triumfalizmą

Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus vadovavo procesijai su verbomis ir aukojo Kristaus kančios sekmadienio Mišias. Prasidėjo Didžioji savaitė. Popiežiaus aukotose Mišiose dalyvavo Romos vyskupijos jaunimas, kartu su savo vyskupu – popiežiumi, vyskupijos mastu švenčiantis Pasaulinę jaunimo dieną.

Popiežiaus Pranciškaus homilija

Džiaugsmas Jėzui įžengiant į Jeruzalę ir pažeminimas. Džiugūs šūksniai ir žiaurūs kankinimai. Pradėdami Didžiąją savaitę kasmet susiduriame su šiuo dvigubu slėpiniu, kurį išreiškia du šiandienės šventės momentai – procesija su palmių ir alyvų šakomis ir iškilmingai skaitomas Kančios aprašymas.

Dalyvaujame šiame Šventosios Dvasios įkvėptame vyksme, kad galėtume, kaip prašome maldoje, su tikėjimu palydėti mūsų Išganytoją ir gerai įsiminti tai, ko mus moko jo kančia, kad jos dėka sugebėtume gyvenime nugalėti piktąją dvasią. Jėzus mums padeda įveikti sunkiausius momentus ir atsispirti įkyriausioms pagundoms, išsaugoti širdies ramybę, kuri nėra nei šaltas atsiribojimas ir abejingumas, nei antžmogiškumas, bet yra nuoširdus pasitikėjimas Tėvu ir jo troškimu mums padovanoti išganymą, gyvybę, gailestingumą. Visą laiką Jėzus buvo gundomas elgtis taip, kaip jis pats norėtų, pačiam rinktis būdus, atsisakyti klusnumo Tėvui. Tačiau Jėzus, pradedant keturiasdešimties dienų kova dykumoje ir baigiant Kančia, nepasidavė tai pagundai ir buvo ištikimai klusnus Tėvui.

Įžengdamas į Jeruzalę Jėzus mums parodė kelią. Ir tą kartą nelabasis, šio pasaulio kunigaikštis, bandė gundyti triumfalizmu, tačiau Viešpats buvo ištikimas savo keliui – nuolankumo keliui.

Triumfalizmas – tai ėjimas į tikslą trumpiausiu keliu, melagingi kompromisai, kopimas į nugalėtojo vežimą. Triumfalizmas gyvas gestais ir žodžiais, kurių neužgrūdino kryžius; jis minta savęs priešpriešinimu kitiems, apie kuriuos manoma, kad jie blogesni, ydingi, nevykę. Klastinga triumfalizmo forma yra dvasinis supasaulėjimas. Jis yra didžiausias pavojus, grėsmingiausia pagunda Bažnyčiai (De Lubac). Jėzus savo kančia nugalėjo triumfalizmą.

Viešpats tikrai dalyvavo savo tautos džiaugsme, džiaugėsi kartu su jaunais žmonėmis, šaukiančiais jo vardą, vadinusiais jį karaliumi ir mesiju. Jo širdis buvo kupina džiaugsmo, kai jis  matė Izraelio neturtėlių entuziazmą. Kai fariziejai pareikalavo, kad Jėzus sutramdytų juos piktinantį savo sekėjų entuziazmą, jis atsakė: „Jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 40). Būti nuolankiam nereiškia neigti tikrovę. Jėzus yra tikrasis mesijas ir karalius. Tačiau tuo pat metu Jėzaus širdimi eina kitu keliu – šventuoju keliu, kurį žino tik jis ir Tėvas, keliu, kuriuo eidamas, nors turėjo „Dievo prigimtį“ priėmė „tarno išvaizdą“, nusižeminimo ir klusnumo „iki mirties, iki kryžiaus mirties“ keliu (Fil 2, 6–8). Jis žino, kad jei nori pasiekti pergalę, turi pirmumą skirti Dievui, o skirti pirmumą Dievui įmanoma tik vienu būdu – apsinuoginti, visko išsižadėti. Tai tyla, malda, nusižeminimas. Derybos su kryžiumi neįmanomos. Arba jį priimi, arba atmeti. Nusižemindamas Jėzus mums atvėrė tikėjimo kelią ir pirmas juo ėjo.

Šiuo keliu jam iš paskos ėjo Motina Marija, pirmoji mokinė. Švenčiausiajai Mergelei ir šventiesiems teko daug kentėti, kad galėtų eiti tikėjimo keliu ir vykdyti Dievo valią. Nelengva su tikėjimu pakelti sunkius ir skausmingus gyvenimo įvykius. Jie sukelia širdies skausmą, tikėjimo naktį. (plg. Jono Pauliaus II enciklika Redemptoris Mater, 17). Tačiau tik po tokios nakties ima brėkšti Prisikėlimo rytas. Stovėdama prie kryžiaus Marija dar kartą permąstė žodžius, kuriais angelas jai apreiškė Sūnaus gimimą: „Jisai bus didis […]. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 32–33). Ant Golgotos Marija mato visiškai paneigtus apreiškimo žodžius. Jos sūnus miršta, kaip nusikaltėlis prikaltas prie kryžiaus. Savo nusižeminimu Jėzus sunaikino triumfalizmą ir Marijos širdyje. Jiedu abu sugebėjo tylėti.

Paskui Mariją eina nesuskaitomi šventieji ir šventosios, seka Jėzumi nuolankumo ir klusnumo keliu. Šiandien, kai minime Pasaulinę jaunimo dieną, noriu priminti šventuosius jaunuolius, gyvenančius tarp mūsų,  kaimynystėje, kuriuos tik Dievas žino ir kuriuos kartais mums nelauktai atskleidžia. Brangūs jaunuoliai, nesigėdykite rodyti savo entuziazmo dėl Jėzaus, drąsiai šaukite: „Jis gyvena, jis yra mūsų gyvenimas“. Nebijokite su juo eiti ir kryžiaus keliu. Būkite linksmi ir džiaukitės, kai išgirsite, kad jis jus prašo išsižadėti savęs, atsisakyti visko, ką manėte esant patikima, visiškai pasitikėti Tėvu, kuris yra danguje. Tai kelias, kuris veda į Dangaus karalystę.

Džiugūs šūksniai ir žiaurūs kankinimai. Kenčiančio Jėzaus tyla padeda mums nugalėti pagundą tuoj pat atsakyti, pareikšti savo nuomonę. Tamsos ir didžiojo sielvartą valandą reikia tylėti, reikia turėti drąsos nutilti, tačiau tai turi būti nuolankus, o ne tūžmingas  tylėjimas. Nuolanki tyla mus padarys dar silpnesnius, dar labiau pažemintus, o tuomet įsidrąsinęs velnias atsiras prie mūsų. Turime tylėti ir tvirtai stovėti, kaip Jėzus. Jis žino, kad Dievas nugalės šio pasaulio kunigaikštį. Nesigriebkime kalavijo, būkime ramūs, tvirtai tikėkime. Tai Dievo valanda. Tai valanda, kurią Dievas stoja į kovą. Netrukdykime jam. Šaukimės Šventosios Dievo Motinos, kad ji mus apgaubtų savo apsiaustu. Laukdami, kad Viešpats ateitų ir nuramintų audrą (plg. Mk 4, 37–41), savo tylia laikysena ir malda sau ir kitiems įtikinamai liudykime mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Tai mums padės išsaugoti šventą įtampą tarp atminimo ir pažado, tarp dabartinio meto vargų ir prisikėlimo vilties.

Popiežius: Kristus savo kančia sunaikino triumfalizmą
2019 balandžio 14, 12:25