Popiežius: būti tarp žmonių su Jėzumi – pati geriausia vieta!
Popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą su Romos vyskupijos dvasininkais aukojo Krizmos Mišias, pašventino šventuosius aliejus ir atnaujino kunigystės pažadus. Pranciškus šeštąjį kartą vadovavo Gavėnią užbaigiančioms apeigoms Šv. Petro bazilikoje. Paminėtina ir tai, jog Šventasis Tėvas pažadus asmeniškai davė per savo kunigystės šventimus prieš penkiasdešimt metų Argentinoje 1969 metų gruodžio 13 dieną.
Krizmos ir kitų aliejų konsekravimo apeigos, atliekamos Didįjį ketvirtadienį vyskupijų katedrose visame pasaulyje, priartino prie svarbiausios šventės, vainikuojančios Bažnyčios liturginius metus – Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo –Velykų. Apeigos, prasidedančios Paskutinės vakarienės Mišiomis, tęsiasi minint Kristaus mirtį Didįjį penktadienį, taip pat Didįjį šeštadienį, kai mišių nebūna. Tai didysis Velykų tridienis, kuris baigiasi Velykų „Aleliuja!“.
Per Velykų Mišias neokatechumenai krikštijami per didžiąją vigiliją pašventintu vandeniu ir sutvirtinami patepimu aliejumi, pašventintu per Didžiojo ketvirtadienio apeigas. Kam dar skirtas šis patepimas?
Popiežius per Krizmos Mišių homiliją paragino įsidėmėti Kristaus bendravimą su minia. Evangelijos skaitinys pasakoja apie Jėzų, kuris perskaitęs Izaijo pranašystę savo komentaru sužavėjo sinagogoje susirinkusią minią. Gal kai kam žodis „minia“ rėžia ausį, tarsi būtų kalbama apie anoniminę, nevienalytę masę, tačiau iš Evangelijos žinome, kad minia, kai bendrauja su Viešpačiu, esančiu joje kaip ganytojas su ganomaisiais, atsimaino ir įvyksta trys malonės: žmonių širdyse atbunda troškimas sekti Jėzumi, atsiranda susižavėjimas ir prasideda dvasinės įžvalgos procesai.
Popiežius atkreipė dėmesį, kad žmonės, sekdami Jėzų, tai daro be išskaičiavimų ir išlygų, nuoširdžiai ieško jo, seka jį, glaudžiasi prie jo, jį apsupa. „Būrių būriai rinkdavosi jo pasiklausyti“. Tai kontrastas niekingam mokinių elgesiui, kai jie pasiūlė Viešpačiui paleisti minią namo, kad nereikėtų jos pamaitinti. Pasak popiežiaus, ko gero, jau šiuo epizodu prasideda klerikalizmas – noru patenkinti savo užgaidas, nekreipiant dėmesio į žmones. Viešpats tuoj pat pašalino šią pagundą, paliepdamas: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. „Pasirūpinkite žmonėmis!“
Evangelistas Lukas nurodo keturias žmonių kategorijas, ypatingai vertas Viešpaties patepimo: vargšus, karo belaisvius, akluosius ir prislėgtuosius. Šie bendrai minimi pateptieji įgyja vardus ir veidus. Kai aliejumi patepama viena kūno dalis, teigiamas poveikis apima visą kūną. Kai žmogui ar žmonių grupei dovanojama malonė ir charizma, kaip ir kiekvienas Šventosios Dvasios veiksmas ji nuvilnija apimdama visus, visų naudai.
Be kitų pavyzdžių, popiežius priminė Evangelijoje minimą vargstančią našlę, atidavusią viską, ką turėjo, – dvi monetas, kurias paaukodama ji „patepė“ savo rankų pirštais. Kiti nepastebėjo šio patepimo, pamatė tik Jėzus, meiliai pažvelgęs į jos kuklumą. „Jos pavyzdžiu Viešpats vykdo savo misiją, skelbia Evangeliją vargšams. Tai geroji naujiena. Šis moters poelgis yra svarbus dangaus Karalystėje ir vertas daugiau negu visi pasaulio turtai. Ji savo viduje tai išgyvena kaip daugelis mūsų kaimynystėje gyvenančių šventųjų“, – sakė popiežius.
Kreipdamasis į dvasininkus, šventasis Tėvas kvietė juos neužmiršti, kad „mums pavyzdys yra vargšai, belaisviai, aklieji ir prislėgtieji – žmonių minia, kurią prikelia ir atgaivina Viešpaties patepimas“. Jie atbaigia Dvasios patepimą ir padaro tikrą mumyse, kurie esme patepti tam, kad kitus pateptume.
„Buvome iš jų parinkti ir be baimės galime tapatintis su šiais nuolankiais žmonėmis. Visi mes ateiname su savo gyvenimo istorijomis. Naudinga tai atsiminti. Šie evangeliniai pavyzdžiai yra mūsų sielos ir Bažnyčios atvaizdas. Kiekvienas iš jų įkūnija Dievo tautos širdį. Patepdami dalijame save, savo pašaukimą ir širdį, mus suvienija mūsų tautos tikėjimas ir pasitikėjimas“. „Broliai, būti tarp žmonių su Jėzumi yra pati geriausia vieta!“ (SAK / Vatican News)
