Paieška

Popiežiaus bendroji audiencija Popiežiaus bendroji audiencija 

Popiežiaus bendroji audiencija. Kenčiančio Jėzaus malda

Didžiojo trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus kalbėjo apie tris kenčiančio Jėzaus maldos momentus: per Paskutinę vakarienę, Alyvų sode ir ant Golgotos kalno.

„Šiomis savaitėmis apmąstome „Tėve mūsų“ maldą. Tad šiandien, Velykų tridienio išvakarėse, prisiminkime žodžius, kuriais kančios valandą Jėzus kreipėsi į Tėvą“, – sakė Pranciškus, pradėdamas katechezę.

Pirmiausia popiežius priminė Jėzaus maldą po Paskutinės vakarienės: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų. […] Pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17, 1.5). Apie kokią šlovę čia kalbama? Pasak Biblijos, šlovė – tai Dievo apsireiškimas, tai jo išganingo buvimo su žmonėmis ženklas. Velykų slėpinys apreiškia Dievo šlovę. Jėzaus asmenyje, jo aukoje ant kryžiaus, Dievas apreiškia savo šlovę ir dovanoja žmonėms išganymą. Jėzaus nukryžiavimas – tai Jėzaus išaukštinimas ir Dievo šlovės jame apreiškimas. Žiūrėdami į kryžių, sakė popiežius, mes matome visą Dievo meilę – karštą, pamišusią, begalinę, nepamatuojamą.

Dažnai mes Dievą suvokiame ne kaip Tėvą, bet kaip šeimininką; dažnai manome, kad jis yra teisėjas, o ne gailestingasis mūsų Gelbėtojas. Tačiau Dievas per Velykas panaikina mus nuo jo skiriantį atstumą,  nuolankiai mums apreiškia savo meilę ir prašo, kad ir mes jį mylėtume. Mes šloviname Dievą, sakė Pranciškus, kai viską darome su meile, kai viską darome  nuoširdžiai, atsiliepdami į mums dovanojamą meilę.

Dievo šlovė – tai visiškai kas kita negu pasaulio šlovė. Žmogus jaučiasi esąs pašlovintas, kai yra dėmesio centre, kai girdi, kad kiti jį giria. Dievo šlovė paradoksali – jokių plojimų, jokios publikos. Šiandien savęs paklauskime: kokia šlovė man brangesnė? Kurią aš renkuosi? Noriu, kad mane kiti šlovintų, ar šlovinu Dievą?

Didžiojo trečiadienio katechezėje popiežius paminėjo Jėzaus maldą Getsemanės sode. Jau ateina išdavikas Judas su kareiviais. Jėzus žino, kad kančios valanda jau čia pat. Jo siela „mirtinai nuliūdusi“ (Mk 14, 33). Tačiau ir šią sielvarto valandą jis žino, kad Tėvas yra su juo. Mes, sakė popiežius, savo gyvenimo Getsemanės soduose dažnai patys liekame su savo skausmu, nesikreipiame į Tėvą, užsidarome savyje, kasame tunelį vis gilyn į savo vidų. O juk didžiausia problema yra ne pats skausmas, bet tai, kaip mes į jį reaguojame. Vienatvė – tai ne išeitis. Išeitis yra malda, savęs atidavimas į Tėvo rankas.

Trečioji popiežiaus paminėta malda – Jėzaus žodžiai prieš mirtį: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Jėzus meldžiasi už budelius. Šiuos žodžius jis ištarė siaubingai kentėdamas, kai į jo riešus ir pėdas smigo vinys.  Ir kaip tik šią didžiausio skausmo valandą iš jo lūpų išsiveržė atleidimo žodžiai.

Šiomis dienomis kalbėdami „Tėve mūsų“ prašykime malonės savo gyvenimu šlovinti Dievą,  mylėti jį ir juo pasitikėti, sau melsti jo atleidimo ir kitiems atleisti, – sakė Pranciškus. „Tėve, duok mums drąsos atleisti“.  (JM / VaticanNews)

Katechezė apie kenčiančio Jėzaus maldą
2019 balandžio 17, 13:30