Bažnyčia maitinasi Dievo Žodžiu, kad jį skelbtų
„Dievo Žodis gyvas, nenyksta, nesensta, išlieka visiems amžiams. Dievo Žodis gyvas ir teikia gyvybę, suteikia pasauliui Dievo alsavimą, sušildo širdį Dievo šiluma. Tam pasitarnauja visi akademiniai leidiniai ir negalėtų būti kitaip“. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipėsi į Katalikų Biblijos federacijos narius, Romoje dalyvavusius suvažiavime federacijos įsteigimo penkiasdešimtmečiui paminėti. Popiežiaus audiencijoje penktadienį dalyvavo trys šimtai tarptautinio suvažiavimo dalyvių.
Pranciškus jiems priminė Šventosios Dvasios gaivintojos vaidmenį Biblijoje ir mokslininkų įnašą, jų leidžiamus tomus apie Šventąjį Raštą palygino su malkomis.
„Mokslininkų įnašas yra kaip sunkiai surenkamos ir sukraunamos malkos, kurių reikia, kad sušildytų. Kaip malkos, taip ir geriausi moksliniai darbai savaime nešildo: reikia ugnies, reikia Šventosios Dvasios veikimo, kad Biblija kaitintų širdį ir taptų gyvybe. Tuomet reikia ir malkų, kad ugnis būtų gyva“.
Pranciškus tęsė: „Biblija nėra gražus šventų tekstų, kuriuos reikia studijuoti, rinkinys, bet Gyvenimo Žodis, kurį kaip sėklą reikia sėti, tai yra Prisikėlusio Kristaus dovana, kurią jis prašo priimti ir paskleisti, kad jo vardu turėtume gyvenimą“.
Priminęs homiletikos svarbą, popiežius Pranciškus sakė, kad pamokslų sakymas nėra kalbėjimo meno pratybos ar išmintingų žmogiškų sąvokų visuma, bet dalijimasis Šventąja Dvasia ir dieviškuoju Žodžiu. „Mūsų ausis kasdien pasiekia daug žodžių ir žinių, kartais tiek daug, kad nelabai sugebame viską įsisavinti. Tačiau niekuomet negalime atsisakyti Jėzaus Žodžio, vienintelio amžinojo gyvenimo Žodžio, kurio mums kasdien reikia“, – sakė Pranciškus ir tęsė:
„Kaip būtų gražu, jei Dievo Žodis vis labiau taptų kiekvienos bažnytinės veiklos širdimi, pulsuojančia širdimi, palaikančia Kūno narius. Šventoji Dvasia to labai trokšta, kad Bažnyčia save ugdytų Žodžiu, kad būtų Bažnyčia, kuri nekalba sau ar apie save, bet savo širdyje ir lūpose turėtų Viešpatį, būtų Bažnyčia, kuri kasdien semiasi iš jo Žodžio.“
Popiežius priminė, kad Dievo Žodis yra ne tam, kad keltų nerimą, bet kad sužadintų. Žodis teikia gyvybę kiekvienam tikinčiajam mokydamas atsisakyti savęs, kad skelbtume Viešpatį. Šia prasme Žodis veikia kaip aštrus kalavijas, įsismelkia giliai, įžvelgia mintis ir jausmus, atskleidžia tiesos šviesą, sužeidžia, kad išgydytų. Dievo Žodis, tęsė Pranciškus, leidžia gyventi pagal Velykų slėpinį: kaip sėkla, kuri mirdama sudygsta, kaip vynuogės ir alyvuogės, kurios išspaustos duoda vyną ir aliejų.
„Bažnyčia maitinasi Dievo Žodžiu tam, kad jį skelbtų. Dieviškasis Žodis, išeinantis iš Tėvo ir pasklindantis pasaulyje, verčia Bažnyčią išeiti į tolimiausius žemės pakraščius. Biblija yra geriausias priešnuodis prieš Bažnyčios užsidarymą savyje ir tik savęs saugojimą. Tai Dievo Žodis, ne mūsų, ir jis mus moko nebūti centre, apsaugo nuo pasitikėjimo tik savimi ir triumfalizmo, nuolat kviečia išeiti iš savęs.
Popiežius, prisimindamas Katalikų Biblijos federacijos suvažiavimo temą „Biblija ir gyvenimas“, kvietė įsipareigoti, idant šie du žodžiai vienas kitą apglėbtų, kad vienas niekuomet neliktų be kito. Be to, reikia melstis, pasakė Pranciškus, primindamas Tautų apaštalo laišką:
„Ir aš prašau, melskitės, kad, anot šv. Pauliaus, „Viešpaties žodis skintųsi kelią“. Melskimės siekdami, kad Biblija niekuomet neliktų bibliotekose tarp daugelio kitų knygų, bet skintųsi kelią į pasaulį ir būtų laukiama ten, kur žmonės gyvena. Linkiu, baigdamas kalbą sakė popiežius Katalikų Biblijos federacijos nariams, kad būtumėte geri Žodžio nešėjai, vedami tokio pat entuziazmo, apie kurį šiomis dienomis girdime Velykų skaitiniuose, kuriuose visi bėgte bėga: moterys, Petras, Jonas, abu Emauso mokiniai... Jie bėga, kad sutiktų gyvąjį Žodį ir jį paskelbtų. Aš jums to nuoširdžiai linkiu, dėkodamas už viską, ką darote.“ (SAK / Vatican News)
