Paieška

Vatican News
Popiežius Pranciškus aukojo Kalėdų nakties Mišias Popiežius Pranciškus aukojo Kalėdų nakties Mišias  (ANSA)

Betliejus – pasauliui dalijama duona

Popiežiaus Pranciškaus Kalėdų nakties Mišių homilija: „Ir man reikia švelnios tavo meilės, kad tapčiau pasauliui dalijama duona“

Juozapas su savo sužadėtine Marija išvyko į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi (Lk 2, 4). Šią naktį ir mes išvykstame į Betliejų norėdami atrasti Kalėdų slėpinį.

Šv. Petro bazilikoje aukotų Kalėdų nakties Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kvietė su juo pamąstyti apie Betliejų kaip Duonos namus (žodis „Betliejus“ tą ir reiškia) ir Betliejų kaip Dovydo miestą.

Beliejus – „Duonos namai“

Šiandien šiuose namuose įvyksta Viešpats susitikimas su žmonija. Jis žino, kad mums gyvenime reikia maisto, tačiau taip pat žino, kad pasaulio maistas nepasotina mūsų širdžių. Žmonijos istorijos kelią lydi nenumaldomas alkis, tačiau išgyvename paradoksą, nes saujelė gausiai puotauja, o dauguma stokoja gyvenimo duonos.

Betliejus yra permaina istorijos kelyje. Betliejuje, Duonos namuose, Dievas gimsta ėdžiose, tarsi norėtų pasakyti: štai, aš jums – kaip maistas.

Betliejaus kūdikis siūlo naują gyvenimo stilių: ne suryti ir pasisavinti, bet dalytis ir dovanoti. Maitindamiesi juo, Gyvybės duona, galime atgimti meilėje, išeiti iš užburto godumo rato. Jėzus parsiveda žmogų į savo namus, kad jis taptų savo Dievo artimu ir savo artimo broliu.

Betliejus mums padeda suvokti, kad žmogų pasotina ne daiktai, bet meilė, ne kūno sotumas, bet meilės darbai, ne puikavimasis gausybe, bet paprastumas.

Jėzus šiandien ant altoriaus tampa mums dalijama duona. Jis beldžiasi į mūsų duris, nori vakarieniauti su mumis. Per Kalėdas žemėje priimame Jėzų – Dangaus duoną. Tai niekuomet nesugendantis maistas, leidžiantis dabar ragauti amžinojo gyvenimo.

Betliejuje atrandame, kad Dievo gyvenimas teka žmonijos gyslose. Jei jį priimame, gyvenimas pasikeičia, pradedant kiekvienu iš mūsų. Kai Jėzus atmaino širdį, gyvenimo centre nebėra mano išalkusio ir egoistiško „aš“, bet yra Jis – tas, kuris gimė ir gyvena dėl meilės.

Užėję šią naktį į Betliejų klauskime savęs: koks gyvenimo maistas, be kurio galiu ištverti? Ar tai Viešpats, ar kitkas? Įėję į grotą klausime savęs: ar tikrai man reikia daugybės daiktų, ar apsieinu be jų ir renkuosi paprastumą?

Jėzus yra mūsų gyvenimo kelionės maistas. Jis prašo, kad ilgai jo nevirškintume patogiai įsitaisę,  bet vikriai pakilę nuo stalo tarnautume kaip kitiems dalijama duona. Klauskime savęs: ar per Kalėdas dalinuosi savo duona su jos stokojančiais?

Betliejus – Dovydo miestas

Prisiminkime Dovydą. Jis buvo vaikas ir piemuo. Tokį jį  Dievas išrinko, kad būtų tautos lyderis. Jėzų per Kalėdas Dovydo mieste Betliejuje sutinka būtent piemenys. Kalėdų naktį jie labai išsigando, bet angelas liepė nebijoti. Dažnai esame raginami nebijoti. „Nebijokite“ skamba kaip ieškančio Dievo žmogaus kartojamas priegiesmis. Žmogus nuo pat pradžių dėl savo nuodėmės bijo Dievo. Tačiau Betliejus išgydo nuo baimės.  Dovydo sūnus gimsta piemenų draugijoje, norėdamas tuo pasakyti, kad daugiau niekas nebėra vienas: turime Ganytoją, kuris įveikia mūsų baimę ir myli visus be išimties.

Be to, Betliejaus piemenys mums moko, kaip eiti į susitikimą su Viešpačiu. Jie budi, nemiega. Jie daro tai, ko Jėzus prašys daugelį kartų: budėkite! Jie budi, laukia tamsoje, bet nemiega ir Dievas juos nutvieskia šviesa. Tas pat galioja ir mums. Negalime jo laukti gulėdami, miegodami. Piemenys nusiskubino į Betliejų, palikę bandą nesergimą. Jie dėl Dievo rizikuoja. O pamatę Jėzų – nors nėra iškalbūs – skelbia kitiems. Visi, kurie juos girdi, stebisi piemenų pasakojimu. Budėti, skubėti, rizikuoti, paskelbti kitiems – visa tai yra meilės darbai.

Skubame į Betliejų

Ir mes, kaip piemenys, norime nueiti į Betliejų. Tačiau kelias status, reikia įveikti egoizmo viršūnę, saugotis, kad nenugarmėtume į supasaulėjimo ir vartotojiškumo griovius. Viešpatie, ir aš noriu į Betliejų, nes ten tu manęs lauki, baigė homiliją Šventasis Tėvas. Leiski man pamatyti ėdžiose paguldytą mano gyvenimo duoną. Man reikia švelnios tavo meilės, kad ir aš tapčiau pasauliui dalijama duona. Gerasis Ganytojau, paimki mane ant savo pečių: tavo pamiltas ir aš galėsiu mylėti ir paimti savo brolius už rankos. Kalėdos bus tada, kai išmoksiu pasakyti: „Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu“. (SAK / Vatican News)

2018 gruodžio 25, 01:27