Beta versija

Cerca

Vatican News
Spalio 28-ąją popiežius Pranciškus vadovavo Sinodo užbaigimo šv. Mišioms Spalio 28-ąją popiežius Pranciškus vadovavo Sinodo užbaigimo šv. Mišioms  (Vatican Media)

Pranciškaus homilija užbaigiant Sinodą: „Tęskime Dievo darbą Dievo būdu“

Nėra krikščioniška laukti, kol ieškantys broliai pasibels į duris: turime patys eiti pas juos, nešdami ne save, bet Jėzų. Jis mus siunčia kaip savo mokinius padrąsinti ir pakelti jo vardu. Siunčia kiekvienam pasakyti: „Dievas tave prašo, kad leistum Jam tave mylėti“. Tačiau kiek kartų vietoj šios išlaisvinančios išganymo žinios nešėme save pačius, savo „receptus“, savąsias Bažnyčios „etiketes“.

Sekmadienio ryte Pranciškus vadovavo Vyskupų Sinodo jaunimui užbaigimo šv. Mišioms. Pamaldos vyko šv. Petro bazilikoje, kartu su Šventuoju Tėvu Mišias aukojo Sinodo tėvai. Šios šventės homilijoje popiežius supynė Evangelijos eilutes ir Vyskupų Sinodo jaunimui siekius.

„Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“, – garsiai šaukęs aklasis Bartimiejus, Jėzaus pagydytas, iš elgetos tampa mokiniu, kuris eina į Jeruzalę paskui Jėzų. Šventasis Tėvas šiame evangeliniame epizode išryškino tris pamatinius žingsnius tikėjimo kelyje.

Pirmiausia pažvelkime į Bartimiejų, – sakė jis: – jo vardas reiškia „Timiejaus sūnus“. (...) Ir čia iškyla paradoksas: tėvo nėra. Bartimiejus sėdi prie kelio, ne namuose, be tėvo: jis nėra mylimas, jis apleistas. Jis aklas ir niekas jo negirdi. O Jėzus išgirsta jo šauksmą. Ir kai jį pamato, leidžia jam kalbėti. Nebuvo sunku nuspėti, ko nori Bartimiejus: akivaizdu, kad aklasis nori įgyti ar atgauti regėjimą. Tačiau Jėzus neskuba, jis skiria laiko klausymuisi. Štai pirmasis žingsnis norint padėti tikėjimo kelyje: klausytis. Tai ausies apaštalavimas: prieš kalbant klausytis.

Daug buvusiųjų su Jėzumi drausmino Bartimiejų, kad nutiltų. Jis jiems buvo pakeliui pasitaikęs trukdis, programos suardymas. Jie teikė pirmenybę savo, o ne Mokytojo laikui, savo žodžiams, o ne kitiems: jie sekė paskui Jėzų, tačiau turėjo savo planų. Tai pavojus, kurio visada reikia saugotis. Jėzui, priešingai, besišaukiantis pagalbos nėra trukdis, kuris pastoja kelią, bet gyvybiškai svarbus. Mums labai svarbu klausytis gyvenimo. Dangiškojo Tėvo vaikai išklauso brolius: ne tuščias apkalbas, bet artimo poreikius. Išklauso meiliai, kantriai, kaip ir Dievas mus, mūsų dažnai pasikartojančias maldas. Dievas niekad nepavargsta, bet džiaugiasi, kai Jo ieškome. Ir mes klusnia širdimi prašykime klausymosi malonės.

Norėčiau pasakyti jaunuoliams, visų mūsų suaugusiųjų vardu: atleiskite, kad dažnai jūsų neišklausėme. Kaip Jėzaus Bažnyčia, trokštame jus meiliai išklausyti, įsitikinę dviem dalykais: jūsų gyvenimas yra brangus Dievui, nes Dievas yra jaunas ir myli jaunuolius. Jūsų gyvenimas brangus ir mums ir būtinas, norint eiti pirmyn.

Po išklausymo kitas žingsnis lydint tikėjimo kelyje yra prisiartinimas. Pažvelkime į Jėzų, kuris nedeleguoja nei vieno iš didelės jį sekusios minios, bet pats sutinka Bartimiejų. Jam sako: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ „Ko nori?“, – Jėzus neužbėga Bartimiejaus lūkesčiams už akių, nori įsijausti į jo būklę. „Tau“, tavo situacijoje, o ne pagal iš anksto nustatytas ir visiems taikomas idėjas. Štai kaip elgiasi Dievas, pats pirmu asmeniu įsitraukdamas į kiekvieno gyvenimą. Pačiameveikimo būde jau slypi žinia: taip tikėjimas sužydi gyvenime.

Tikėjimas gyvenime. Kai tikėjimas susitelkia vien į doktrinos formules, rizikuoja kalbėti vien galvai ir nepaliesti širdies. Ir kai susitelkia vien į veikimą, rizikuoja tapti moralizmu, socialiniu veiksniu. Tačiau tikėjimas yra gyvenimas: tai mūsų gyvenimą pakeitusios Dievo meilės išgyvenimas. Negalime būti „doktrinistai“ ar „aktyvistai“. Esame kviečiami tęsti Dievo darbą Dievo būdu, tapdami artimais: Jam ir tarpusavyje – su broliais. Artumas nėra antraeilis dalykas – tai tikėjimo perdavimo šerdis.

Norint perteikti broliui Dievo naujumą, artumas yra priešnuodis iš anksto parengtiems receptams. Paklauskime savęs, ar esame krikščionys, kurie sugeba tapti artimais, išeiti iš savųjų ratų ir apkabinti tuos, kurie nėra „ mūsiškiai“ ir kurių Dievas karštai ieško. Visada kyla ne kartą Šventajame Rašte paminėta pagunda: nusiplauti rankas. Taip elgėsi minia šiandienos Evangelijoje, taip elgėsi Kainas su Abeliu, taip pasielgs Pilotas su Jėzumi: nusiplaus rankas. O mes norime sekti Jėzumi ir, kaip ir Jis, susitepti rankas. Jis, kuris yra kelias, dėl Bartimiejaus sustojo pakelyje. Jis, kuris yra pasaulio šviesa, pasilenkė prie neregio. Pripažįstame, kad Viešpats susitepė rankas dėl kiekvieno iš mūsų, ir žvelgdami į kryžių vėl pradedame iš naujo, atsimindami, jog Dievas tapo artimu man nuodėmėje ir mirtyje. Tapo artimu man: tai visko pradžia. Ir kai dėl meilės Jam tampame artimais kitam, tampame naujo gyvenimo nešėjais: ne visų mokytojai, ne sakralumo ekspertai, bet mus gelbstinčios meilės liudytojai.

Liudijimas yra trečiasis žingsnis, – sakė popiežius Pranciškus. – Pažvelkime į mokinius, kurie pašaukia Bartimiejų: jie nenumeta sąžinę nuraminančios monetos ir nedalija patarimų. Jie jam pasako tris žodžius, kurie visi yra Jėzaus žodžiai: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tik Jėzus Evangelijoje ištaria „drąsos“, nes tik Jis prikelia širdį. Tik Jėzus Evangelijoje sako „kelkis“, gydydamas sielą ir kūną. Tik Jėzus „pašaukia“, keisdamas gyvenimą to, kuris seka paskui Jį, pakeldamas parklupusį, nušviesdamas Dievo šviesa gyvenimo tamsumas.

Nei „doktrinistai“, nei „aktyvistai“, o artimi

Daug vaikų, daug jaunuolių ieško, kaip Bartimiejus, šviesos gyvenime. Ieško tikros meilės, tačiau dažnai atranda tik apgaulingus pažadus ir nedaugelį, kurie iš tiesų jais domisi.

Nėra krikščioniška laukti kol ieškantys broliai pasibels į duris: turime patys eiti pas juos, nešdami ne save, bet Jėzų. Jis mus siunčia, kaip savo mokinius, padrąsinti ir pakelti savo vardu. Siunčia kiekvienam pasakyti: „Dievas tave prašo, kad leistum Jam tave mylėti“. Tačiau kiek kartų vietoj šios išlaisvinančios išganymo žinios nešėme save pačius, savo „receptus“, savąsias Bažnyčios „etiketes“. Kiek kartų vietoj to, kad savais padarytume Viešpaties žodžius, tarsi Jo žodį platinome savo idėjas! Kiek kartų žmonės pajaučia mūsų institucijų svorį, o ne Jėzaus draugišką artumą. Tada tampame nevyriausybine ar beveik valstybine organizacija, tačiau ne išgelbėtųjų bendruomene, kuri gyvena Viešpaties džiaugsmu.

Girdėti, būti artimais, liudyti. Tikėjimo kelias Evangelijoje užsibaigia gražiu ir stebinančiu būdu – Jėzus taria: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Ir vis tik Bartimiejus neištarė tikėjimo išpažinimo, neatliko jokio darbo, tik prašė pasigailėjimo. Jausti išgelbėjimo poreikį yra tikėjimo pradžia. Tai tiesus kelias sutikti Jėzų. Bartimiejų išgelbėjęs tikėjimas nebuvo aiškiose idėjose apie Dievą, tačiau jo ieškojime ir troškime sutikti. Tikėjimas yra ne teorijos, o susitikimo klausimas. Susitikime plaka Bažnyčios širdis. Tad ne mūsų pamokslai, o mūsų gyvenimo liudijimas bus veiksmingas.

Vyskupų sinodo jaunimui baigiamųjų šventųjų Mišių homiliją popiežius užbaigė maldavimu:  Viešpats telaimina mūsų žingsnius, kad galėtume išklausyti jaunuolius, tapti artimais ir liudyti savąjį gyvenimo džiaugsmą – Jėzų. (RK / Vatican News)

2018 spalio 28, 13:32