Cerca

Vatican News
Pranciškus Katedros aikštėje Pranciškus Katedros aikštėje  (AFP or licensors)

Popiežius ir jaunimas: neikite labirintu, eikite pirmyn

Priešpaskutinis popiežiaus susitikimas Vilniuje šeštadienį buvo pats gausiausias, pats triukšmingiausias, pats energingiausias – su tūkstančiais jaunuolių ir jaunų žmonių Katedros aikštėje. Kaip rašė organizatoriai, dar vasarą internetu išdalyta apie 30 tūkst. nemokamų kvietimų. Pagrindinė Vilniaus aikštė pradėjo pildytis jau keletą valandų prieš Pranciškaus atvykimą, čia įrengtoje scenoje jaunimo laukė turtinga muzikos ir pasirodymų programa.

Prieš tariant žodį Šventajam Tėvui, apie savo gyvenimą ir tikėjimo kelią liudijo du jauni žmonės, Monika ir Jonas. Monika pasakojo apie be galo sunkius santykius šeimoje su tėvu, linkusiu į smurtą ir alkoholį. Tai pagimdė didelį priešiškumą jam, o taip pat pyktį motinai, kad jo nepalieka. Ir pragyvenimo prasme šeimai buvo labai sunku. Šioje situacijoje ji, kartu su motina, susipažino su pranciškonų parapija ir su jos bendruomene. Tikėjimo dovaną jau buvo perdavusi senelė, tačiau parapija padėjo jį išgyventi, atrasti tikėjimo draugus, tarnauti artimui. Viešpats tapo draugu, kuris visada plaukia kartu „gyvenimo valtyje“. „Po truputį Dievas pradėjo belstis į mano širdį. Viešpats pradėjo gydyti mano žaizdas, ypač Adoracijoje, kurioje pravirkdavau iš džiaugsmo, kad Dievas mane myli. Taip pat Išpažintis buvo svarbus žingsnis pirmyn. Vienu metu supratau, kad, einant tikėjimo keliu, nebegalėjau nekęsti tėvo. Sutelkiau drąsą ir paprašiau savo tėvo atleidimo“, pasakojo Monika. Tėvas, anot jos, neišsigydė iš priklausomybės, dar po kelerių metų nusižudė. Vis tik nuo to laiko ledai pradėjo tirpti, neapykanta išnyko, liko gailestingumas ir malda už jo atsivertimą bei išgelbėjimą.  

Kitas liudytojas, Jonas, jaunas verslininkas, pasakojo kaip prieš 11 metų sukūrė šeimą, susituokė bažnyčioje, tačiau be gilaus tikėjimo, labiau iš tradicijos. Ir tik šeštais santuokos metais tikėjimą iš tiesų atrado. Tačiau netikėtai, dar nesulaukus nei trisdešimties metų, buvo diagnozuota sunki autoimuninė liga, kurios gydymas buvo ilgas ir sudėtingas. Neišskirtinai, tačiau ir šios negandos lėmė artėjimą prie Dievo, saviugdą, maldą šeimoje, Sakramentų priėmimą, dalyvavimą parapijos gyvenime. Po to dar kartą ištiko didžiulė krizė, tačiau, pasak Jono, „tądien aiškiai žinojau, kad šiandien aš nemirsiu“. Po šios krizės tenka atlikti tris dializes per savaitę, bet, liudijo Jonas, „dabar gyvenu geriausiai nei bet kada anksčiau. Tai nereiškia, kad man, mums, nebūna sunku, kad kartais nenusvyra rankos ir nepasidaro savęs gaila  Bet pasitikiu Dievu ir jo numatytu planu man. Tikiuosi geriausio, bet priimu bet kokį man numatytą scenarijų. Dievas ir šeima yra mano uola, ramstis ir viltis. Ir kai laimė lydi, ir kai sunkumai suima. (...) Aš tikiu ir pasitikiu“.

*

Šventasis Tėvas padėkojo Monikai ir Jonui. „Išklausiau jus kaip bičiulis, tarsi sėdėtume drauge kur nors bare po „Jaunimo teatro“ spektaklio ir kalbėtume apie gyvenimą, gurkšnodami alų arba girą“, sakė jis. Tačiau, pasak popiežiaus, girdėti liudijimai – ne spektaklis.

„Jūs, kaip ir ši arkikatedra, esate patyrę situacijų, kurios jus visiškai sužlugdė, išgyvenę gaisrų, po kurių atrodė, kad nebepajėgsite pakilti. Ši šventovė ne karta buvo praryta liepsnų, sugriauta, ir vis dėlto visada atsirasdavo žmonių, kurie ryždavosi ją atstatyti iš naujo, kurie nepasiduodavo sunkumams, nenuleisdavo rankų. Tavo, Monika, tėčio gyvenimas, sveikatos būklė ir mirtis, tavo, Jonai, liga galėjo jus sužlugdyti... Tačiau jūs esate čia, kad pasidalintumėte savo patirtimi žvelgdami tikėjimo akimis, padėdami ir mums pamatyti, kad Dievas davė jums malonę ištverti, vėl pakilti ir tęsti gyvenimo kelionę“, - sakė popiežius Pranciškus.

„Kaip jumyse išsiliejo ši Dievo malonė“, - klausė jis? Per asmenis, per sutiktus gerus žmones, kurie stiprino savo tikėjimo viltimi. Malonės srovė įtekėjo per kitus.

„Niekas negali pasakyti – „aš išsigelbėsiu pats“, visi esame susiję tarpusavyje, esame „tinkle“. Dievas panorėjo įžengti į šią santykių dinamiką ir patraukia mus prie savęs bendruomenėje, suteikdamas mūsų gyvenimui visiškos tapatybės ir priklausomumo jausmą“, - kalbėjo Šventasis Tėvas, ragindamas atsispirti pagundai „eiti po vieną“, tapti egoistais, lengvabūdžiais. „Pasipriešinkime tam individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove“.

Bažnyčios choras, malda šeimoje, katechezė, pagalba vargstantiems yra galingi ginklai, kuriuos mums duoda Viešpats. Popiežius pabrėžė, jog kitų trapumo matymas ir pagalbos kitiems patirtis mus pačius sugrąžina į tikrovę ir neleidžia gyventi vien tik laižantis savo žaizdas. Šalia daug jaunų žmonių, nematančių galimybių, įkliuvusių į priklausomybę, vienišų, senyvo amžiaus, bijančių žmonių.

 

„Jūs galite atsiliepti į šiuos iššūkius tiesiog būdami šalia, susitikdami su kitais. Jėzus kviečia mus išeiti iš savęs, rizikuoti susitikti „veidas į veidą“ su kitais. Iš tiesų, tikėti į Jėzų dažnai reiškia šuolį į tuštumą su aklu pasitikėjimu, o tai yra baisu. Kartais tikėjimas veda mus į diskusiją su savimi, kviečia išeiti iš savo susikurtų schemų, o tai gali sukelti kančią, atimti drąsą. Tačiau būkite drąsūs. Sekti Jėzumi – uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia pasijusti bendruomenės dalimi, o ta bendruomenė mus drąsina, lydi, įpareigoja tarnauti kitiems. Mielas jaunime, tikrai verta sekti Kristumi, nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią jis kviečia – švelnumo revoliucijoje“.

„Gyvenimas – nuolatinis ėjimas, ieškant teisingos krypties, nebijant sugrįžti atgal, jei suklydau. Labai pavojinga keliavimą į tikslą supainioti su labirintu, kai tuščiai einama ratais per gyvenimą, sukantis aplink save, nepatenkant į kelią, kuris veda pirmyn. Nesileiskite įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti, bet būkite jaunimas kelyje“, - sakė Pranciškus. (RK / Vatican News)

2018 rugsėjo 22, 17:37