Beta versija

Cerca

Vatican News
2018.06.29 Messa Santi Pietro e Paolo CPF 2018.06.29 Messa Santi Pietro e Paolo CPF  (Vatican Media)

Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės homilija

Penktadienio, birželio 29 dienos ryte popiežius Pranciškus vadovavo apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišioms šv. Petro aikštėje. Tarp jų dalyvių – naujieji kardinolai, naujieji arkivyskupai metropolitai ir Konstantinopolio ortodoksų patriarchato delegacija, vadovaujama arkivyskupo metropolito Jobo.

Pradedant iškilmę Pranciškus taip pat palaimino palijus, baltos vilnos juostas, simbolizuojančias Kristų – Gerąjį Ganytoją, kuris palikęs viską eina ieškoti pasiklydusios avies ir ją suradęs, užsideda ant pečių ir parsineša į kaimenę. Vėliau palijai popiežiaus atstovų bus uždėti ant kaklo naujiems arkivyskupams metropolitams jų pačių vyskupijose, dalyvaujant tikintiesiems.

Mišių skaitiniai mums leidžia prisiliesti prie apaštalinės tradicijos, - sakė popiežius Pranciškus iškilmės homilijoje, cituodamas savo pirmtaką Benediktą XVI, pasak kurio tradicija nėra paprastas žodžių ir dalykų perdavimas, negyvų dalykų. Tradicija yra „gyva upė“, kuri mus susieja su ištakomis, ištakos yra jos dalis. Tradicija, primena Pranciškus, mums suteikia „Dangaus raktus“, ji amžina ir visada nauja, ji nuolatos gaivina Evangelijos džiaugsmą ir leidžia lūpomis bei širdimi išpažinti: Jėzus Kristus yra Viešpats!

Visa Evangelija siekia atsakyti į klausimą, kuris gyveno Izraelio tautos širdyje ir kuris regimas tiekoje gyvenimo ištroškusių veidų šiandien - „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11,3). Tą patį klausimą Jėzus užduoda savo mokiniams – „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16,15).

Petras, atsakydamas, priskiria Jėzui pati didžiausią titulą: „Tu esi Mesijas“, tai yra – Pateptasis, Dievo Pašvęstasis.

Gera žinoti, pasak popiežiaus, kad tai Tėvas įkvėpė šį atsakymą Petrui, kuris matė kaip Jėzus „patepa“ savo tautą. Jėzus, Pateptasis, kuris, iš kaimo į kaimą, keliavo su vieninteliu troškimu išgelbėti ir pakelti tą, kuris buvo laikomas prarastu: „patepa“ mirusį, patepa ligonį, patepa žaizdas, patepa atgailautoją. Patepa viltį. Taip pateptas kiekvienas nusidėjėlis, kiekvienas pralaimėjęs, ligonis, pagonis ten, kur buvo, galėjo pasijusti mylimu Dievo šeimos nariu. Savo gestais Jėzus kiekvienam pasakė: tu man priklausai.

Šlovė be kryžiaus: tuščias triumfalizmas

Kaip Petras, - tęsė popiežius, - ir mes galime išpažinti mūsų lūpomis ir mūsų širdimi ne vien tai, ką girdėjome, bet ir konkrečią savo gyvenimo patirtį: buvome prikelti, pagydyti, atnaujinti, Šventojo patepimu pripildyti vilties. Mums nėra leistina pamiršti džiaugsmo ir buvimo atpirktais atsiminimo, to džiaugsmo, kuris mums leidžia išpažinti: Tu esi „gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16,16).

Popiežius Pranciškus atkreipė savo klausytojų dėmesį, kad po šio įvykio, po Petro išpažinimo, „Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“. Dievo Pateptasis Tėvo meilėje ir gailestingume eina iki kraštutinių pasekmių.

Išgirdęs tokį netikėtą pareiškimą Petras reaguoja – „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ ir tokiu būdu tampa suklupimo akmeniu Mesijo kelyje. Manydamas, jog gina Dievo teises tapo jo priešu (o Jėzus jį pavadina „šėtonu“).    

Kontempliuoti Petro gyvenimą ir išpažinimą reiškia taip pat išmokti pažinti tas pagundas, kurios lydės mokinio gyvenimą. Kaip Petras, kaip Bažnyčia, visada būsime gundomi tų pasislėpusio piktojo „šnibždėjimų“, kurie taps suklupimo akmeniu misijoje.

Tuo tarpu dalyvauti Kristaus patepime taip pat reiškia dalyvauti jo šlovėje, o ši yra jo Kryžius. Šlovė ir kryžius Jėzuje Kristuje žengia kartu ir negali būti atskirti. Jei paliksime kryžių, tai apsigausime, net jei atsidursime akinančios šlovės šviesoje: tai nebus Dievo šlovė, o priešo apgavystė.

Neretai jaučiame pagundą, - sakė popiežius Pranciškus, - būti krikščionimis išlaikant atsargų atstumą nuo Viešpaties žaizdų. Jėzus paliečia žmogišką varganumą, kviesdamas mus likti su juo ir paliesti kenčiantį kitų kūną. Tikėjimo išpažinimas lūpomis ir širdimi reikalauja, kaip to pareikalavo iš Petro, atpažinti piktojo „šnibždėjimus“. Išmokti atpažinti ir atversti asmenines ir bendras „priedangas“, kurios mus laiko atokiau nuo gyvos žmonių dramos, trukdo prisiliesti prie konkrečios kitų egzistencijos, galiausiai, pažinti revoliucinę Dievo švelnumo jėgą.      

Neatskirdamas šlovės nuo kryžiaus Jėzus nori atpirkti savo mokinius, savo Bažnyčią nuo tuščių triumfalizmų: be meilės, be tarnystės, be atjautos, be tautos, - pabrėžė Šventasis Tėvas, dar kartą pakviesdamas į klausimą milijonų veiduose atsakyti lūpomis ir širdimi „Jėzus Kristus yra Viešpats“. Tai yra giesmė, kurią giedame kasdien, paprastai, tikrai ir džiugiai žinodami, jog Bažnyčia spindi ne savo šviesa, o Kristaus. (RK / Vatican News

2018 birželio 29, 13:35