Popiežius aukojo Mišias už mokinius ir mokytojus
Homilijoje Pranciškus komentavo vynmedžio ir šakelių palyginimą iš Evangelijos pagal Joną: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“
„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ – šiais žodžiais, pasak popiežiaus, Viešpats apibrėžia krikščionišką gyvenimą. Šis pasilikimas nėra pasyvus, tarsi užmigimas, tarsi palaimintas sapnas. Taip nėra. Pasilikti Viešpatyje yra aktyvus veiksmas ir taip pat abipusis: Viešpats sako, kad ir Jis pasiliks mumyse.
Tai, pasak popiežiaus, yra slėpinys – gyvenimo slėpinys. Šakelės turi būti įaugusios į vynmedį, kad jas pasiektų gyvybinė limfa ir kad jos subrandintų vaisius. Tačiau ir vynmedžiui reikia šakelių, nes vaisiai neauga ant kamieno. Tai abipusis poreikis, abipusis pasilikimas, kad būtų vaisių. Tai yra krikščioniškas gyvenimas.
„Taip, krikščioniškas gyvenimas taip pat yra įsakymų vykdymas, tai turi būti daroma. Krikščioniškas gyvenimas yra gyvenimas pagal (Kalno pamokslo) palaiminimus, taip turi būti daroma. Krikščioniškas gyvenimas yra gailestingumo darbų darymas, kaip Viešpats mus moko Evangelijoje, – tai turi būti daroma. Bet ne vien – taip pat yra abipusis pasilikimas vienas kitame. Mes be Jėzaus nieko negalime padaryti. Kaip šakelės be kamieno. Ir Jis, jeigu Viešpats leis taip pasakyti, be mūsų nieko negali padaryti, nes vaisiai auga ant šakelių“, – kalbėjo Pranciškus. Vynmedžio vaisingumą lemia abu – kamienas ir šakelės, jų suaugimas. Tai bendruomenė, tai labai glaudus ryšys. Tėvas ir Jėzus pasilieka manyje, aš – Jame.
Kamienui reikia šakelių, kad duotų vaisių. Kodėl Jėzui reikia mūsų? Kad liudytume. Kai Evangelijoje raginama būti šviesa, tai tam, kad žmonės matytų gerus darbus ir pašlovintų Tėvą. Jėzui mūsų reikia dėl liudijimo, kad liudytume Jo vardą, nes tikėjimas, Geroji Naujiena, auga liudijimo dėka. Tai slėpiningas būdas, pakartojo popiežius.
Jėzus jau pašlovintas, jau danguje, jau įveikė kančią – tačiau jam reikia mūsų liudijimo, kad skelbimas sklistų, kad Bažnyčia augtų. Tai abipusis pasilikimo vienas kitame slėpinys. Tėvas, Sūnus ir Dvasia lieka mumyse, o mes liekame Jėzuje.
„Mums bus naudinga pagalvoti, mąstyti apie tai – pasiliekame Jėzuje, o Jėzus pasilieka mumyse“, – sakė popiežius Pranciškus. Turime likti Jėzuje, kad mus pasiektų syvai, nuteisinimas, kad duotume vaisių. Viešpats lieka mumyse, kad suteiktų stiprybę subrandinti vaisius, kad suteiktų stiprybę liudyti.
„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“: tai intymus ryšys, tai mistinis santykis, tai kažkas virš žodžių. Tačiau tai nėra rezervuota mistikams, tai skirta visiems mums. Mezgame šį ryšį mažais gestais: „Viešpatie, žinau, kad esi čia, suteik man stiprybę ir aš padarysiu tai, ką man pasakysi“.
„Tai artimas pokalbis su Viešpačiu, kuris yra čia, kuris yra mumyse, su Tėvu, kuris yra mumyse, Dvasia, kuri yra mumyse. Jie pasilieka mumyse. Bet ir aš turiu likti juose“, – sakė popiežius. – „Tegu Viešpats mums padeda suprasti ir pajusti šią abipusio pasilikimo vienas kitame mistiką, kurią Jėzus taip smarkiai pabrėžia.“
Vynmedžio ir šakelių palyginimo analizėje, pridūrė Šventasis Tėvas, kartais apsiribojama šakelių pjovimu, nugenėjimu. Vynmedžio šeimininkas – Tėvas – geni vynmedžio šakeles, jas surenka ir nuneša. Tai išbandymai, gyvenimo sunkumui, taip pat Viešpaties postūmiai pakeisti gyvenimą. Tai tiesa, bet tai ne viskas, negalima tuo apsiriboti – yra kai kas daugiau. Tai pasilikti vienas kitame: mums reikia syvų, o vynmedžiui reikia vaisių, reikia liudijimo. (RK / Vatican News)
