Popiežiaus homilija. Dievas verkia, kai nuo jo nusigręžiame
Šiomis dienomis liturgijoje skaitoma antroji Samuelio knyga pasakoja apie Abšalomo maištą prieš karalių Dovydą. Sūnus pasišovė nuversti tėvą nuo sosto. Jo pusėn stojo nemaža dalis tautos. Dovydui teko bėgti iš Jeruzalės. Pirmadienio Mišių skaitinyje kalbama apie tą akimirką, kai karaliui pranešama, kad maištininkas sūnus žuvo. Žinios sukrėstas karalius ima raudoti ir šaukti: „Mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs vietoj tavęs!”
„Kodėl gi tu verki? Jis juk kovojo prieš tave, tave atstūmė, išsižadėjo tavęs kaip tėvo, tave įžeidė, tave persekiojo. Verčiau džiaukis, kad žuvo tavo priešas.“ Tačiau Dovydas tik šaukia: „Mano sūnau, mano sūnau“ ir verkia. „Dovydo ašaros“, – sakė Pranciškus, – „tai ir istorinis faktas, ir pranašystė. Jos mums byloja apie Dievo širdį, apie tai, ką Viešpats daro, kai mes nuo jo nusigręžiame, ką Viešpats daro, kai mes nusidedame, kai patys sau kenkiame, kai prarandame kryptį, pasimetame. Dievas niekada neišsižada savosios tėvystės. Visada mes esame jo vaikai.“
Su šia Dievo meile mes susiduriame Susitaikinimo sakramente. Eiti išpažinties – tai ne tas pat, kaip nunešti nešvarų rūbą į valyklą, kad būtų pašalintos visos dėmės. Išpažintis – tai susitikimas su tėvu, kuris dėl manęs verkia, sakė popiežius.
Žuvusį sūnų apraudančio Dovydo žodžiai: „O kad aš būčiau miręs vietoj tavęs!” – pranašiški, sakė popiežius. Dievas taip pasielgė dėl mūsų. „Dievo tėviška meilė tokia didelė, kad jis ryžosi mirti dėl mūsų. Dievas tapo žmogumi ir už mus atidavė savo gyvybę. Kiekvieną kartą, kai matome kryžių, atsiminkime žodžius: „O kad aš būčiau miręs vietoj tavęs!” Išgirskime tėvo balsą, šaukiantį: „Mano sūnau, mano sūnau!“. Dievas neatstumia savo vaikų, Dievas neišsižada tėvystės.“
Kryžius, sakė Pranciškus, yra Dievo meilės viršūnė. Nukryžiuotasis – tai Dievas, Tėvo Sūnus, atidavęs už mus gyvybę. Sunkiomis ir bjauriomis gyvenimo akimirkomis – visi tokių turime – tomis akimirkomis, kai gresia nuodėmė ir nutolimas nuo Dievo, širdyje išgirskime jo balsą: „Mano sūnau, mano dukra, ką darai? Nesižudyk, aš miriau už tave“. (JM / VaticanNews)
