Popiežiaus homilija. Net ir didžiausią nusidėjėlį Jėzus myli iki galo
Pirmajame šios dienos skaitinyje apaštalas Paulius sako: „Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8, 35). Kai kas šiuose žodžiuose galbūt galėtų įžvelgti pernelyg didelį apaštalo Pauliaus pasitikėjimą savimi ar net išdidumą. Tačiau tai ne tiesa, sakė Pranciškus. Paulius nuo pat susitikimo su Kristumi prie Damasko tvirtai tikėjo Dievo meile ir dėl šios meilės viską paaukojo.
„Aš klausiu: ar ir mes taip mylime Viešpatį? Kiek kartų, kai ištinka sunkumai, girdime sakant: „Viešpats mane paliko, jis manęs jau nebemyli“. Tačiau Paulius buvo įsitikinęs, kad Viešpats niekada nepalieka. Jis tai suprato mylėdamas Kristų. Ir mums Paulius rodo šį kelią: meilės kelią, kuriuo turime eiti visada – ir kai mums sekasi, ir kai nesiseka. Ir tai yra Pauliaus didybė.“
Kristaus meilė yra didi, neįmanoma jos apsakyti, tęsė homiliją Pranciškus. „Jis, kurį Tėvas atsiuntė, kad mus išgelbėtų savąja meile, už mane paaukojo gyvybę. Nėra didesnės meilės kaip paaukoti už kitus gyvybę. Pagalvokime apie motinos meilę, apie motiną, kuri visą gyvenimą aukoja dėl savo vaiko, viską atiduoda, kai reikia jam padėti sunkiomis akimirkomis... Jėzaus meilė – tai artumas. Ji nėra abstrakti. Tai „aš ir tu“, „tu ir aš“ meilė, tai meilė kiekvienam iš mūsų, kurie turime vardą ir pavardę.“
Apie Jėzaus meilę kalba ir šios dienos Evangelija. Jėzus mini Jeruzalę ir iš meilės pravirksta. „Kristus myli iki ašarų ir verkia dėl kiekvieno iš mūsų. Tuose Jėzaus žodžiuose daug švelnumo. Jis juk galėjo barti Jeruzalę, priekaištauti... Tačiau girdime jo skundą, kad Jeruzalė nesileidžia būti mylima. Jėzaus žodžiuose jaučiame Dievo meilę mums. Tai puikiai suprato Paulius. Jei mes nesugebame jausti, jei nesugebame suprasti, su kokiu švelnumu Dievas mus myli, mums nesuprantami ir Pauliaus žodžiai apie Jėzaus meilę. Jėzaus meilė kantri. Jis laukia iki galo. Netgi pačią paskutinę akimirką Jėzus nepasmerkia Judo, bet vadina jį „bičiuliu“. Net ir didžiausius nusidėjėlius Jėzus myli iki galo. Ar mes pagalvojame apie šį Jėzaus švelnumą, apie Jėzaus ašaras prie Lozoriaus kapo, apie Jėzų, verkiantį dėl Jeruzalės?“ (JM / VaticanNews)
