Popiežiaus homilija: Atminkime iš kur mus pašaukė Viešpats
Penktadienio Mišių Evangelija pasakoja apie muitininko Mato pašaukimą. Jėzus jį pašaukė būti mokiniu. Popiežius Pranciškus Šventosios Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje atkreipė dėmesį į tris Mato pašaukimui svarbius dalykus: gailestingumo planą, apsisprendimą ir vykdymą.
Muitininkas Matas buvo korumpuotas, nes dėl pinigo išdavė tėvynę. Blogiau negali būti už tėvynės išdaviką. Kai kas galėtų pamanyti, kad Jėzus neišmintingai elgiasi išsirinkdamas savo mokinius, nes be Mato išrinko daug kitų iš pačių niekingiausių vietų. Pavz. Samarietę ir daugelį kitų nusidėjėlių.
Bažnyčios gyvenime buvo daug krikščionių, daug šventųjų, kurie buvo pašaukti iš menkiausių vietų. Krikščionys privalo įsidėmėti ir visą gyvenimą prisiminti iš kur buvo pašaukti tapti krikščionimis, kartu atminti savo nuodėmingumą, atminti tai, kad Viešpats pasigailėjo mūsų dėl mūsų nuodėmių ir pašaukė būti krikščionimis, sakė popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas kvietė susimąstyti apie Mato atsiliepimą į Viešpaties pašaukimą. Jis neapsivilko prabangiais drabužiais, nepradėjo girtis: „girdi, aš Apaštalų kunigaikštis, vadovauju aš!“ Ne! Jis visą gyvenimą paskyrė Evangelijai.
Kai apaštalas užmiršta savo pašaukimą ir skinasi karjeros kelią, jis atsitolina nuo Viešpaties ir tampa funkcionieriumi. Galbūt jis daro daug gero, tačiau nėra apaštalas. Jis nesugebės perduoti Jėzaus. Jis bus pastoracinių planų ir daugelio kitų dalykų tvarkytojas, tačiau jis liks tik funkcionierius, Dievo karalystės karjeristas, nes užmiršo iš kur buvo pašauktas.
Todėl svarbu atminti mūsų pašaukimo pradžią. Šis atminimas turėtų lydėti apaštalo ir kiekvieno krikščionio gyvenimą.
Vietoj to, kad žvelgtume į save, esame linkę žvelgti į kitus, į jų nuodėmes, kitus apkalbėti. Toks įprotis neduoda ramybės. Pasak popiežiaus, geriau kaltinkime save pačius, geriau prisiminkime iš kur Viešpats mus pašaukė ir palydėjo. Kai Viešpats pašaukia, jis pašaukia dėl kažko svarbaus. Būti krikščioniu – ypatingai didinga, gražu. Tačiau mes atsitoliname ir pasiliekame pusiaukelėje. Stokojame dosnumo ir derimės su Viešpačiu, tačiau jis mūsų laukia.
Matas, pašauktas Viešpaties, išsižada meilės pinigui, kad sektų Jėzų. Ir jis pasikvietė savo būrelio draugus pietų su Mokytoju. Taip, kad prie stalo susėdo to meto visuomenės „blogiausi iš blogiausių“. Ir Jėzus buvo su jais, priminė popiežius.
Rašto aiškintojai pasipiktino, pašaukė mokinius sakydami: „Kaip čia, kad tavo Mokytojas šitaip elgiasi, dar su tokiais žmonėmis?! Tapsite nešvarūs, jei valgysite su nusidėjėliais“. Jų akyse valgymas su nešvariu užkrečia nešvarumu ir patį padaro nešvariu. Tačiau šią akimirką į pokalbį įsijungia pats Jėzus, sakydamas: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“. Dievo gailestingumas siekia pasiekti visus, visiems atleidžia. Teprašo, kad ištartum: „Taip! Padėki man!“. Nieko daugiau.
Tiems, kurie piktinasi, Jėzus atsako, kad ne sveikiems reikia gydytojo, o ligoniams. Jis sako: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“. Suprasti Viešpaties gailestingumą yra slėpinys. Didingiausias, gražiausias slėpinys – tai Dievo širdis. Jei nori pasiekti Dievo širdį, rinkis gailestingumo kelią ir leisk, kad su tavimi būtų pasielgta gailestingai. (SAK / Vatican News)
