Paieška

Vatican News

Mišios pirmadienio rytą: kad nebijotume

Pirmadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje popiežius Pranciškus meldėsi ir visus prašė kartu su juo melstis, kad įveiktume šiomis dienomis mus prislėgusią baimę, kad padėtume kitiems epidemijos išgąsdintiems žmonėms.

„Šiandien melskimės už tuos žmones, kurie pandemijos išgąsdinti, nesugeba reaguoti. Viešpats jiems tepadeda atsikelti, reaguoti visos visuomenės, visos bendruomenės labui.“

Pirmadienio Mišių skaitiniai kalba apie dvi moteris – neteisingai apkaltintą Zuzaną ir pas Jėzų atvestą svetimautoją. Zuzana, apie kurią kalbama pirmajame skaitinyje iš Danieliaus knygos, tapo sugedusių teisėjų auka, tačiau ji sulaukia Dievo teisingumo – moteris išteisinama, o jos kaltininkai nubaudžiami. Evangelistas Jonas pasakoja apie moterį, kurią, sugautą svetimaujant, fariziejai ir Rašto aiškintojai atvedė pas Jėzų, norėdami jį įtraukti į teisinės kazuistikos pinkles. Nusidėjėlė sulaukia Jėzaus gailestingumo, o veidmainiai sugėdinti pasitraukia. Šias dvi pirmadienio Žodžio liturgijos scenas vainikuoja atliepiamosios psalmės žodžiai: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina.“

Pasak popiežiaus, būtent tai, apie ką gieda psalmės autorius – Dievo gerumą ir globą – patyrė šios dienos Mišių skaitiniuose minimos moterys. Viena – neteisingai apkaltina nekalta moteris, kita – nusidėjėlė. Nekaltoji ir nusidėjėlė. Kažkuris iš Bažnyčios tėvų šiose moteryse įžvelgė Bažnyčią, kuri pati yra šventa, bet jos vaikai – nusidėjėliai.

Abi moterys buvo patekusios į beviltiškas situacijas. Šios dienos skaitiniuose matome ir dvi žmonių grupes – šventyklos ir įstatymo tarnus, teisėjus ir Rašto aiškintojus. Jie nebuvo kunigai, tačiau jų tarnystė buvo susijusi su religija, jie buvo atsakingi už Dievo įstatymų mokymą ir vykdymą. Pirmieji – Zuzanos kaltintojai – buvo sugedę, korumpuoti teisėjai. Antrieji – atvedusieji pas Jėzų nusidėjėlę – buvo klastingi veidmainiai. Ir šios dvi moterys, patekusios į sugedusių žmonių ir veidmainių nagus, buvo atsidūrusios padėtyje be išeities. Abi, psalmės žodžiais tariant, „keliavo slėniu tamsiuoju“. Ir vienai, ir kitai nebuvo likę nieko kito, kaip tik šauktis Dievo, kuris, kaip sako psalmė, net didžiausiuose sunkumuose yra drauge ir duoda drąsą. Ir ką gi Viešpats padaro? Kaip jis pasielgia su visais šiandien liturgijoje girdėtų istorijų dalyviais? Nekaltai apkaltintą moterį išvaduoja, atkuria teisingumą jos atžvilgiu. Nusidėjėlės pasigaili, apdovanoja ją savo gailestingumu. Neteisingus teisėjus Viešpats nubaudžia, o veidmainius fariziejus ir Rašto aiškintojus paragina atsiversti.

Visi mes turime savo gyvenimo istorijas, sakė Pranciškus.  Visi turime nuodėmių. Jei kas jų neatsimena, tai ramiai sau tepagalvoja ir tikrai atsimins. Dėkokime Dievui, jei atsimename savo nuodėmes, nes kas jų neatsimena – tas sugedęs. Kelkime akis į Viešpatį, kuris yra teisingas ir gailestingas. Nesigėdykime būti Bažnyčia, nesigėdykime būti bendruomene, kurią sudaro nusidėjėliai žmonės. Bažnyčia yra visų motina. Žiūrėkime į Jėzų, atsiminkime, kaip jis elgiasi, kai pas jį ateina nusidėjėlis žmogus. Pasitikėkime gailestingumu, nes, kaip skelbia psalmės autorius, Viešpats „veda mane teisingais takais savo garbei. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi. Tavo lazda vėzdas galingas, drąsą man duoda.“ (JM / VaticanNews)

2020 kovo 30, 12:36
Skaityk viską >