Tarptautinė Kolpingo draugija pradėjo jubiliejinius minėjimus

Pats kun. A. Kolpingas (1813–1865), galima priminti, yra vienas žymiausių XIX a. socialinio katalikiškumo teoretikų ir praktikų. Galima pridurti, kad jis yra puikus, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, „išeinančios Bažnyčios“ pavyzdys: industrializacijos eros pradžioje jo apaštalavimas ir veikimas buvo orientuotas į darbininkų aplinką miestų periferijose. Kaip žinia, tuo metu darbininkų aplinkoje netrūko didelių asmeninių ir socialinio teisingumo problemų, o kun. A. Kolpingas mokėjo harmoningai sujungti Evangelijos mokymą ir konkrečius solidarumo bei savitarpio pagalbos principus. Kunigas rėmėsi savo paties patirtimi – kažkada buvo pramokęs batsiuvio amato, o jau tapęs kunigu dirbo Kelno miesto darbininkų kvartale.

„Adolfas Kolpingas buvo Bažnyčios žmogus. Įkvėptas Kristaus Evangelijos dar tada, kai pats išbandė amatą, o tapęs ganytoju – visų pirma atsigręžė į išnaudojamuosius ir silpnuosius. Tuo metu tai buvo amatininkai ir fabrikų darbininkai. Jo socialinis įsipareigojimas, paremtas tikėjimu, suteikė jam jėgų darbuotis artimo labui ir perteikti Dievo draugystę žmogui“, – kunigo beatifikacijos iškilmėse, 1991 metų rudenį įvykusiose Romoje, sakė šv. Jonas Paulius II, pridūręs, jog kun. A. Kolpingo idėjos ir įžvalgos pramynė kelią visos Bažnyčios socialinei doktrinai, pirmiausia svarbiai Leono XII enciklikai Rerum Novarum, paskelbtai 1891 metais. (RK / Vatican News)