Libanas: katalikiškos mokyklos yra šalies kančių barometras
Rimta ekonominė ir socialinė krizė, kurią Libano tauta išgyvena penkerius metus, smarkiai slegia katalikišką švietimo tinklą. Kelios mokyklos turėjo užsidaryti, karas pietuose padidino susirūpinimą dėl švietimo ateities regione. Libano švietimo modelis yra unikalus savo tarpreliginiu pobūdžiu Artimuosiuose Rytuose.
Libaniečiai sunerimę, kad debesys telkiasi virš jų kasdienybės – nuo neramių 2019 m. spalio mėn. protestų prieš korupciją gilėja ekonominė krizė. Atlyginimai smuko, Libano institucijos tebėra paralyžiuotos dėl politinio susiskaldymo. Vienas iš šios krizės barometrų yra mokyklos, ypač katalikiškosios. 325 šalies katalikiškos mokyklos tebėra esminė jungtis, jungianti visas Libano bendruomenes, suteikianti išsilavinimą beveik 200 tūkstančių vaikų. „Nepaisydami krizės rimtumo mes tęsiame savo misiją“, – sako Libano katalikiškojo švietimo generalinis sekretorius kun. Nasseras Youssefas.
Mokytojų atlyginimai sumažėjo drastiškai, mokyklų eksploatavimo išlaidos taip pat tapo didžiule našta katalikiškam tinklui. Daugelyje mokyklų vadovai, sutikus tėvams, įsteigė solidarumo fondus, kad padėtų mokytojams ir toliau gauti orų atlyginimą. Likusią finansavimo dalį skiria nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ ir kitos. Fondo direktoriaus teigimu, dėl krizės, ypač 2023 m., mažiausiai 20 procentų katalikiškojo švietimo sistemos mokytojų išėjo iš darbo.
Kunigas Youssefas susirūpinęs, nes kyla pavojus katalikiškam švietimui Libane. „Valstybė mus apleidžia, bet mes toliau kovojame už savo švietimo sektoriaus ir katalikų misijos išlikimą“, – sako jis. Švietimas išlieka pagrindinė Libano Bažnyčios misija, tačiau šiandien ji trapesnė nei kada nors anksčiau. Pastarieji metai, kuriuos dabar apsunkino karas pietų Libane, privertė kai kurias Libano katalikiškas mokyklas užverti duris, kitos patikėtos pasaulietinėms draugijoms arba perduotos kitoms bendruomenėms.
Kokią įtaką ši daugialypė krizė daro jauniems libaniečiams? Atsakyti sudėtinga, jaunimas nedrįsta kalbėti apie tai, ką patiria namuose. Vienuolės, vadovaujančios kelioms mokykloms, su mokiniais stengiasi dirbti subtiliai, kad jie per daug nepajustų krizės svorio, parūpina maisto siuntinių pažeidžiamiausioms šeimoms. Sesuo Marie Antoinette, vadovaujanti vienai mokyklai netoli Beiruto, pedagogų ir misionierių veiklą įvardija kaip didelę ir diskretišką pagalbos ir solidarumo grandinę, tačiau ji susirūpinusi dėl jaunimo ateities. Nors jauni žmonės stengiasi neprarasti vilties, tačiau kalba apie didelį pavojų, kuriame atsidūręs Libanas. Visuomenė susiskaldžiusi, pažeista politinės ir visuomeninės poliarizacijos. „Jei privatus religinis švietimas žlugs, gali žlugti ir Libano žinia, apie kurią kalbėjo Jonas Paulius II 1989 m. rugsėjo 7 d. apaštališkajame laiške, kuriame popiežius gyrė unikalią Libano pliuralizmo ir laisvės žinią atstovaujant tiek Rytams, tiek Vakarams“, – apgailestauja Marie Antoinette.
(DŽ/Vatican news)
