Jeruzalės lotynų patriarchas: taikos iniciatyva šį kartą turi prasidėti iš apačios
Pirmomis savaitėmis, neslėpė kardinolas, jį ir jo vadovaujamą bendruomenę buvo užplūdęs didžiulis pesimizmas. Tačiau šiandien, nors neužtikrintumas dėl to, kaip baigsis ši krizė, toks pat, kaip ir anksčiau, šis jausmas atslūgsta ir užleidžia vietą troškimui nepasiduoti, ieškoti sprendimų ir eiti toliau. Nėra abejonių, kad tai, kas vyksta dabar, – yra sunkiausia krizė per keletą dešimtmečių. Ji pakeis viską ir visus, politiką ir žmones.
Ši krizė, svarstė kardinolas, pakeitė ir jį patį. Kaip niekada anksčiau jis jaučia būtinybę išklausyti visokius dalykus. Ganytojo užduotis yra skaityti laiko ženklus Evangelijos šviesoje. O tai įmanoma tik klausantis 360 laipsnių spinduliu – pasakojimų, skundų, skausmo. Klausymasis iš tiesų yra būdas mylėti savo artimą. Išklausyti nereiškia pritarti viskam, ką girdi. Bet pats artumo faktas be galo svarbus. Pasak patriarcho P. Pizzaballa, jis ką tik grįžo iš Galilėjos, kur susitiko su kitų religijų vyresniaisiais: musulmonai ką tik baigė Ramadaną, o žydai pradėjo Pesachą. Religinės šventės yra svarbi proga parodyti, kad vienas kitą pripažįsti. Kai bendruomenių vyresnieji kalbasi, tai ir bendruomenės paskatinamos tą daryti. Kartais paprasta vakarienė kartu, patikslino kardinolas P. Pizzaballa, padeda sukurti daugiau pasitikėjimo, nei konferencija ar oficialus dokumentas.
„Turime stengtis suprasti, kas mus sieja, o ne kas mus skiria. Be abejo, mus sieja skausmas. Tačiau negalime juo apsiriboti. Visus labai kankina perspektyvų trūkumas: kalbama ne apie abstrakčius ateities scenarijus, bet apie supratimą, kas yra mūsų tapatybės sudedamosios dalys, kaip šios tapatybės gali sugyventi, o gal net persipinti. Tai galioja visiems, bet taip pat ir mums, krikščionims. Mes taip pat turime permąstyti, kaip gyventi šioje žemėje kaip krikščionims. Žinoma, kaip Išganymo istorijos ir geografijos liudytojai. Tačiau reikia kažko daugiau, nes buvimas krikščioniu pirmiausia yra Evangelijos persmelktas gyvenimo būdas“, – sakė Jeruzalės lotynų patriarchas.
Tai sunkus kelias. Mūsų skausmas dažnai „egoistiškas“ – atrodo, kad kitas jo negali suprasti ir kad jis didesnis už kito skausmą. Šiandien būtina pažinti ir pripažinti vienas kito skausmą – nėra kitų alternatyvų siekiant taikos. Būta drąsių politinių mėginimų kurti taiką, bet jie žlugo, įskaitant Oslo susitarimus. Šiems taikos mėginimams bendra tai, kad jie buvo vykdomi iš viršaus į apačią. O dabar, pasak kardinolo, jis jaučia, kad taikai būtina kita kryptis: iš apačios aukštyn.
Nepadeda, pažymėjo jis, poliarizuotas Palestinos ir Izraelio konflikto vertinimas. Klaidinga į jį žvelgti tarsi į dviejų miesto futbolo komandų varžybas dėl finalo. Reikia skaityti, kalbėti, gretinti dalykus – taip pat Vakaruose. Ir, be abejo, melstis.
Kalbėtis būtina, pažymėjo kardinolas P. Pizzaballa, ir jo paties vadovaujamoje nedidelėje bendruomenėje, kurioje taip pat esama jautrumo ir perspektyvų skirtumų, kartais radikalių. Dabar nuoširdaus ir drąsaus vienas kito išklausymo, savo paties pozicijų įvertinimo, o ne naujos sintezės metas, pakartojo patriarchas. Dabar, pasak jo, laikas suprasti, jog pasikeitėme – kaip ir kodėl? Taip pat proto ir širdies – nes vieno iš jų nepakanka – metas. Tik nuoširdžiai siedamiesi su kitu galime geriau ir teisingiau apibrėžti patys save. Tai, priminė patriarchas, galioja ir Šventosios Žemės krikščionims, kuriems, atsispiriant nuo savo tikėjimo ir tikrovės, reikia vėl nustatyti, kas jų tapatybei svarbiausia. Praeityje krikščionių buvimas ir liudijimas siejosi su struktūrų – mokyklų, ligoninių, bažnyčių statymu. Galbūt dabar reikia kurti ne struktūras, o santykius.
Krikščionių Šventojoje Žemėje yra nedaug, jų svoris nedidelis, o pats Jeruzalės lotynų patriarchas dažnai sulaukia kritikos iš vienos ar abiejų pusių. Tai tiesa, bet tai turi ir privalumų. Krikščionių skaičius – 2 ar 3 procentai visos populiacijos – per mažas, kad dėl jų paramos vyktų kova, o tai suteikia daugiau laisvės. Jis pats kartais jaučiasi vienišas, bet tai suteikia laisvę vertinti ir spręsti krikščioniškai tuo metu, kai dažnai spiriama stoti į vieną kurią pusę. Antra vertus, Šventosios Žemės katalikų bendruomenė yra visuotinės Bažnyčios dalis, o ji turi pripažinimą, turi svorį.. Dėl to turi svorio ir popiežiaus Pranciškaus balsas, prašantis paleisti įkaitus ir sudaryti paliaubas. Šiandien to prašo daugelis, bet buvo metas, kai skambėjo tik popiežiaus balsas.
Pasak Jeruzalės lotynų patriarcho, jis mano, kad pastarieji mėnesiai parodė, jog vienintelė alternatyva karui yra dviejų valstybių sprendimas. Tačiau valstybių, kurių visuomenės yra pasikeitusios iš vidaus, kurios mato kitokį vertybių horizontą. Tai sunkus uždavinys, taip pat ir todėl, kad pačių visuomenių viduje yra daug skirtumų, ir todėl, kad yra išorinių jėgų, apimtų galios pamišimo ar matančių tik savo interesus. (RK / Vatican News)
