COMECE: Europos Sąjungos plėtra – būtinybė ir vilties žinia
Vyskupai iš Europos Sąjungos valstybių susirinko Lomžos mieste, Lenkijoje, viename iš dešimties centro ir rytų Europos kraštų, kurie 2004 metų gegužės 1-ąją oficialiai tapo bendros Europos dalimi. Pasak COMECE baigiamojo pranešimo, Katalikų Bažnyčia nuo pat pradžių atidžiai lydėjo Europos integracijos procesą, laikydama jį Europos tautų ir šalių susivienijimo į bendruomenę procesu, kad būtų užtikrinta taika, laisvė, demokratija, teisinė valstybė, pagarba žmogaus teisėms ir gerovė.
Šis procesas, kurį drąsiai vykdė Europos Sąjungos tėvai steigėjai, rėmėsi ir krikščioniškomis vertybėmis, įskaitant pagarbą asmens orumui, solidarumą, subsidiarumą, bendrojo gėrio siekį.
2004 metų Europos Sąjungos išplėtimas buvo svarbus žingsnis įgyvendinant suvienytos Europos, kuri gali „kvėpuoti abiem plaučiais“, viziją ir, kaip teigė popiežius šv. Jonas Paulius II, sujungė Rytų ir Vakarų Europą į tautų, kurios yra skirtingos, bet susijusios bendra istorija ir bendru likimu, bendruomenę. Tai buvo svarbus etapas, priartinęs Europą Sąjungą prie to, kuo ji yra pašaukta būti: stipriu mūsų laikų liudijimu, jog broliškas bendradarbiavimas, siekiantis taikos, paremtas bendromis vertybėmis, gali nugalėti konfliktus ir susiskaldymą.
Tačiau didesnė ir įvairesnė Europa pateikė kitų iššūkių. Nepaisant tvirtos politinės ir ekonominės integracijos, abejotina, ar Europos visuomenėse vyksta tikras dialogas tarp skirtingų nacionalinių tikrovių, kultūrų, istorinės patirties ir skirtingų tapatybių. Kol tikra europietiška dvasia, įskaitant priklausymo tai pačiai bendruomenei ir bendros atsakomybės jausmą, nėra iki galo išugdyta, pasitikėjimas Europos Sąjungos viduje gali susilpnėti, o vienybės kūrimui gali kliudyti mėginimai pavienius interesus ir siauras vizijas iškelti aukščiau už bendrąjį gėrį.
Po pastarųjų kelerių metų krizių, lėmusių tam tikrą „plėtros nuovargį“, Rusijos užpuolikiškas karas prieš Ukrainą ir geopolitiniai įvykiai ES kaimynystėje suteikė naują postūmį valstybėms kandidatėms, ypač Balkanų šalims ir Rytų Europai.
„Būsimos narystės ES perspektyvą laikome, – pažymi vyskupai, – ne tik geopolitine būtinybe mūsų žemyno stabilumui užtikrinti, bet ir stipria vilties žinia šalių kandidačių piliečiams bei atsaku į jų troškimą gyventi taikiai ir teisingai.“
Tačiau narystė ES yra dvipusis procesas. Būsimos narės turi įvykdyti būtinas struktūrines reformas svarbiausiose srityse, ypač teisinės valstybės, demokratinių institucijų stiprinimo, pagrindinių teisių, įskaitant religijos ir žiniasklaidos laisvę, kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu ir kitose srityse. Tuo pat metu į piliečius orientuotas, patikimas ir sąžiningas ES plėtros procesas turėtų skatinti šias reformas ir tinkamai į jas reaguoti, be dvigubų standartų taikymo šalims kandidatėms. Europos Sąjunga turi pasirengti priimti naujas nares, o šis žingsnis yra proga pabrėžti vieningos ir solidarios Europos idėją, ištikimai ir kūrybiškai pažvelgti į didžius idealus, kurie įkvėpė jos kūrimą.
Dar didesnė Europos Sąjunga taip pat turės iš naujo apsvarstyti savęs valdymo tvarką, kad jos narės ir institucijos galėtų veikti laiku ir veiksmingai. Korekcijos biudžeto sistemų, politikų ar bendradarbiavimo srityse turi atsižvelgti į poveikį žmonėms, kurie yra pažeidžiamiausi dabartinių ir būsimų valstybių narių visuomenėse.
„Tikėdamiesi, kad Europos integracijos procesas žengs pirmyn, taip pat jaučiame poreikį paraginti giliau apmąstyti mūsų bendrą vertybinį pagrindą ir ypatingus ryšius, kurie mus vienija kaip Europos šeimą“, – pažymi Europos vyskupai, cituodami popiežiaus Pranciškaus žodžius, jog „Europa turi ateitį, jei ji iš tiesų bus sąjunga, mokanti puoselėti vienybę įvairovėje“. Subsidiarumo, pagarbos skirtingoms tradicijoms ir kultūroms, kurios kartu sudaro Europą, ir praktinio solidarumo, o ne ideologinio primetimo principai yra esminiai. Katalikų Bažnyčia pasirengusi prisidėti prie šių pastangų.
„Kadangi Europos integracijos proceso istorija didžiąja dalimi dar turi būti parašyta, mūsų mylimo žemyno ateitį ypatingu būdu patikime mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, Taikos Kunigaikščiui, užtariant Marijai, Bažnyčios Motinai, ir šventiesiems Europos globėjams – šventiesiems Benediktui, Kirilui ir Metodijui, Brigitai, Kotrynai Sienietei ir Kryžiaus Teresei Benediktai“, – rašo Europos vyskupai. (RK / Vatican News)
