Rabino P. Goldschmidto patarimas Rusijos religiniams lyderiams
Į tuomet dar sovietinę Rusiją, prisimena Šveicarijoje 1963 metais gimęs rabinas, jis atvyko 1989-aisiais, pačiame „perestroikos“ įkarštyje, su užduotimi gaivinti žydų bendruomenę po 70 metų komunizmo. Vieną 2003 metų žiemos dieną jis gavo nurodymą prisistatyti į policijos būstinę, kur jo laukė du Rusijos federalinio saugumo (FSB) pareigūnai. Jie pradėjo aiškinti, kad yra problemų su jo viza ir buvimo Rusijoje legalumu, bet, jei bendradarbiaus su jų agentūra, nieko bloga jam nenutiks. Pasak rabino P. Goldschmidto, nors buvo sukrėstas iki sielos gelmių, jis kategoriškai atsisakė.
„Žinau, kad vėlesniais metais buvo daug mėginimų užverbuoti mano kolegas žydų bendruomenėje. Be to, FSB agentai reguliariai stebėjo, lankė ir gąsdino religinių organizacijų vadovus, užtikrindami, kad visi žinotų apie jų buvimą. Kai kurie žydų studentų lyderiai buvo iškviesti į FSB biurus Lubiankos aikštėje“, – rašo buvęs Maskvos vyriausiasis rabinas. Pasak jo, Kremliui bent iš dalies pavyko įgyti žydų bendruomenių kontrolę ir panaudoti savo tikslams. Pavyzdžiui, Rusijos propaganda pasinaudojo Rusijos žydų bendruomenių federacijos pastatytu Tolerancijos muziejumi įtikinėjimui, jog karas Ukrainoje yra kova su nacistais.
Kodėl religija, ją iškraipius, naudojama kaip ginklas, kaip nusikaltimų prieš žmoniją ir karo Ukrainoje pateisinimas? Rabinas P. Goldschmidtas atkreipia dėmesį į Rusijos Ortodoksų Bažnyčios situaciją ir vaidmenį. Po 70 metų komunizmo ji buvo beveik sugriauta ir vėl įgijo balsą 1991 metais. Tačiau jos suklestėjimas sutapo su Putino atėjimu, kaip byloja kone 10 000 bažnyčių ir vienuolynų statybos. Apie 1990 metus vienas Rusijos ir ortodoksų reikalų žinovas rašė, citavo rabinas, kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčia atsidūrė priešais dvigubą pasirinkimą: viena, prisidėti prie krašto demokratizavimo ir žmonių siekio geriau gyventi, kaip kad Vakarų Europos katalikų ir protestantų Bažnyčios, arba prisišlieti prie valdžios su autoritarinėmis tendencijomis ir gauti apdovanojimus, įskaitant gražiausias bažnyčias. Be to, Putinui pareiškus, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo geopolitinė katastrofa ir reikia atgauti prarastą galią, atsirado poreikis užpildyti vertybinę tuštumą, kurią paliko marksizmo ideologijos griūtis, taip pat pagrįsti įvairių Vakaruose pripažįstamų teisių ir vertybių atmetimą. Bent iš dalies ši funkcija buvo patikėta Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai. Laipsniškas Bažnyčios ir valstybės suartėjimas neliko nepastebėtas: daug jaunų žmonių pradėjo trauktis iš Bažnyčios.
Pasak rabino, nuo 2012 metų ortodoksų dvasininkija ir struktūros buvo pradėtos mobilizuoti įtikinėjimui, kad Motina Rusija turi susigrąžinti prarastas teritorijas, o tai paskatino savarankiškos Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios įsteigimą.
Pasak buvusio Maskvos vyriausiojo rabino, po dviejų savaičių nuo karo Ukrainoje pradžios jis nusprendė išvykti: buvo akivaizdu, kad bus spaudžiamas šį karą remti, o bet koks prieštaravimas – pavojingas. Ne kartą, priduria P. Goldschmidtas, jo buvo klausiama – kur kitų religinių lyderių protestai? Atsakymas gali šokiruoti vakarietį, bet rytų bloke nieko nestebina. Viena, sovietiniu laikotarpiu KGB kontroliavo religinį gyvenimą, užverbavo daug dvasininkų, į aukštesnę poziciją buvo kone neįmanoma patekti nebūnant agentu. Antra, po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija nepatyrė jokio atgailos ir savęs permąstymo proceso, kaip kad įvyko Pietų Afrikos Respublikoje ar pokario Vokietijoje. Šiek tiek pasikeitė retorika, o metodai ir politinė kultūra liko tokie patys. Po Sovietų Sąjungos žlugimo kurį laiką religinių lyderių verbavimas, naudojant grasinimus, šantažą ir manipuliaciją, aprimo, bet su Putino iškilimu seni metodai vėl pradėti taikyti visa jėga krikščionių, žydų ir musulmonų bendruomenių tarpe.
Vis tik, pažymi rabinas, jis dažnai svarsto, kodėl ortodoksų lyderiai tarsi pamiršo didelę kainą, kurią sumokėjo už tai, kad Ortodoksų Bažnyčia tarnavo carinei valdžiai: bolševikai tūkstančius kunigų ištrėmė į gulagą. Žinoma, jei vieną dieną į Rusiją ateis demokratinė valdžia, to nereikia laukti, tačiau kone neišvengiamai milijonai žmonių nusigręš į kitą pusę.
„Visi religiniai lyderiai turėtų prisiminti vieną esminį principą: jų pagrindinis turtas yra žmonės, o ne katedros. O už visišką susiliejimą su valstybe tenka sumokėti didelę kainą. Valstybei ir Bažnyčiai tapus viena, viena iš jų tampa pavojingai ir gąsdinančiai nereikalinga“, – rašo rabinas. (RK / Vatican News)
