Pabėgimas iš Donbaso ir darbas Dnipro „Caritas“
Su žmona gyvenome Severodonecko mieste, Luhansko srityje. 2022 m. vasario 24 d., šeštą valandą ryto, pabudome, nes suskambo mobilieji telefonai. Mums paskalbinę tėvai, beveik šaukdami, klausė: „Ar dar miegate? Ar nežinote, kad prasidėjo karas? Jie bombardavo Kyjivą“. Dmytro gerai prisimena tą dieną, kaip ir visi ukrainiečiai, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija, dieną, kuri padalijo jų gyvenimus į „prieš“ ir „po“.
Nuo 2019 m. iki to tragiško ryto Dmytro dirbo „Caritas“ skyriuje Donecke, Rubižnėje, mažame miestelyje netoli Severodonecko. Kartu su kitais jis teikė humanitarinę pagalbą Donecko ir Luhansko sričių gyventojams prie demarkacinės linijos, einančios tarp Ukrainos kontroliuojamų teritorijų ir Rusijos kariuomenės bei separatistų kovotojų okupuotų teritorijų po 2014 m. prasidėjusio karo.
Išvykęs iš Severodonecko, Dmytro su žmona apsigyveno Dnipro mieste, kur jau 2014 m. Donecko „Caritas“ perkėlė savo būstinę. Čia jie iškart ėmėsi darbo, kad pasitiktų daugybę pabėgėlių, persikėlusių iš teritorijų, kur vyko kovos. Nors Dnipras, Dniepropetrovsko srities centras, yra saugesnis nei, pavyzdžiui, Charkivas ar Zaporižia, esantys arčiau Rusijos sienos, pavojus kyla ir čia. Gyventojai tai patyrė sausio 14 d., kai Rusijos raketa pataikė į daugiabutį ir nusinešė apie penkiasdešimties žmonių gyvybes, dešimtis sužeidė, įskaitant kelis vaikus.
Dmytro pasakoja, kad oro pavojaus sirenos slegia psichologiškai. Žmones nuolat kamuoja įtampa, nieko negalima planuoti iš anksto: nei trumpos išvykos, nei kelionės. „Kai tik ką nors suplanuoji, susiruoši išvykti – staiga pradeda kaukti sirenos, todėl nežinai, ar atskris raketa, ar ne“, – pasakoja trisdešimtmetis Dmytro, kuriam nelengva palikti savo miestą. „Sunku... Jauti, kad tave atplėšė nuo tavo gimtinės, tau vis kažko trūksta, tu esi ne savo vietoje, nežinai, kur esi, atsiduri kryžkelėje. Visada gyvenau arba savo kaime, arba gretimuose miestuose, o vieną dieną staiga turėjau viską palikti, be jokio pasiruošimo, negalėjau nieko pasiimti, išskyrus dokumentus ir santaupas.“
Vyrui įveikti sunkumus ir atsitraukti nuo nenumaldomo namų ilgesio padeda atsakomybės už kitus jausmas. „Ukrainoje sakome, kad kiekvienas atlieka savo vaidmenį. Dabar esame Dnipre, dirbame „Caritas“ ir tam tikra prasme tai yra mūsų užduotis, nes jei mūsų ten nebūtų, kas padėtų tiems žmonėms? Be to, mums padeda tikėjimas Dievu, liturgija, išpažintis ir dvasinė kunigų parama“, – pasakoja Dmytro.
Šalia Dmytro dabar yra ir jo mama Olha. Būtent ji tą vasario 24 d. rytą jam paskambino, kad praneštų siaubingą naujieną. Su vyru ir jaunesniu dvylikamečiu sūnumi jie gyveno mažame kaime netoli Bachmuto, Donecko srityje. „Tą rytą, – prisimena moteris, – turėjau pažadinti mūsų sūnų ir nuvežti jį į vieną centrinės Ukrainos miestą žaisti futbolo rungtynių. Įsijungę televiziją išgirdome naujienas“, – prisimena Olha. Ji turi šešis sūnus, tuo metu su ja buvo tik vienas. Paskambino visiems ir pradėjo krautis daiktus. „Buvo tiek baimės ir panikos, – sako Olha, – nes nežinojome, nuo ko pradėti, ką pasiimti su savimi. Nerimavau dėl visų vaikų, dėl kiekvieno kitoks rūpestis“. Dabar visa Olhos šeima – kai kurie vaikai jau su žmonomis ir vaikais – persikėlė į Dniprą. Jos vyras antrąją karo dieną įstojo į Ukrainos kariuomenę.
Olha taip pat dirba Donecko „Caritas“ kaip socialinė darbuotoja. Nors praėjo metai, ji nepripranta gyventi nuolat galvodama apie pavojų. „Kai naktį ima kaukti oro pavojaus sirenos, apima baimė, aš nerimauju dėl vaikų, taip pat dėl savo aštuoniasdešimtmečio tėvo, kuris gyvena kartu su mumis. Galvoje sukasi daugybė minčių: „Jei į šį pastatą pataikys raketa, kiek nuolaužų kris ant mūsų? Kiek užtruks, kol jie mus suras?“ Mes visą gyvenimą gyvenome savo kaime ir buvo lengviau. Dabar gyvename penktame aukšte, esame įsitempę bei susirūpinę. Bet stengiuosi to nerimo nerodyti savo vaikams ir tėčiui: kaip nors, su Dievo pagalba, mėginame išgyventi šią situaciją.“
Būtent dvasinė dimensija padeda žmonėms išlaikyti gyvą viltį. „Mūsų kaime yra koplyčia, dedikuota Mergelei Marijai, ji buvo pastatyta prasidėjus karui 2014 m.“, – vos tramdydama ašaras pasakoja Olha. „Kiekvieną dieną dėkoju Dievo Motinai, kad siunčia paguodą, kad saugo mūsų kariaujančius vaikus, daugybę sužeistųjų ir įkalintų. Mane palaiko Mergelė Marija“, – sako Olha.
(DŽ/Vatican News)
