Vengrija: susipynę gyvenimai Boke
„Prisimenu filmą, kuriame pasakojama vieno nacių stovykloje įkalinto žydo istorija, kuris sakė: jei esu blogos nuotaikos, jei esu pesimistas, ar tai man padės? Manau, kad turime drąsinti vieni kitus, todėl bandau būti optimistas tiek, kiek įstengiu“. 34-erių Gregorijus, malonus, kantrus, puikiai kalbantis angliškai, atvyko į Budapeštą iš Ukrainos. Sėdi ant suolelio, rankose sukdamas popierinį puoduką, tačiau atrodo ramus. Jau kelias valandas laukia Budapešto Boke, pabėgėlių centre, kurį prižiūri Maltos ordinas ir kitos humanitarinės organizacijos.
Gregorijus paliko „didvyrišką Charkivą“, kaip pats sako, jau prieš kelias savaites. Pereiti Vengrijos sieną nebuvo taip sunku, kaip kirsti Karpatus ir atvykti iki sienos. Namuose atsisveikino su tėvais, seserimi, jos vyru, nesėkmingai pamėginęs įtikinti juos išvykti. Iš ten artimieji pasakoja apie situaciją. „Niekas to nelaukė. Ambasados ėmė išsiųsti savo darbuotojus, bet negalėjome patikėti, todėl neturėjome pabėgimo plano, kol vieną dieną mano brolis pasakė, kad niekur nebegalima išvykti, nes kelius blokuoja tankai, vyksta apšaudymas, kol atėjo žinutė: likite namuose.“ Gregorijus dėsto anglų kalbą, jis tą daro ir dabar internetu, nepaisant to, kur yra jo mokiniai, – Ukrainoje ar kažkur Europoje. Gregorijus nebuvo pašauktas į armiją, nes yra mokytojas; dabar jis nori išvykti į Teksasą, Luboką, tačiau tikisi netrukus vėl pamatyti saviškius.
Budapešte Maltos ordinas turi tris vadinamuosius karštuosius taškus, jų netrukus bus penki. Boke didžiulėje palapinėje vyksta registracija, teikiama pagalba. Daugybė savanorių padeda šeimoms, ypač moterims ir vaikams, nes vyrai liko Ukrainoje kovoti. Čia per dieną atvyksta tūkstančiai pabėgėlių, jiems teikiama visokeriopa pagalba, taip pat ir dvasinis palaikymas, yra sukurta erdvė maldai, langelis, skirtas ieškantiems darbo, valgykla, medicinos punktas, taip pat priėmimo skyrius, kuriame aptarnaujami atvykėliai su gyvūnais. Vieniems padedama susisiekti su giminaičiais ir išvykti pas juos į kitas Europos šalis, kiti nutaria likti Vengrijoje palaukti, kol galės parvykti į Ukrainą. Ši pagalba – vienas esminių Maltos ordino veiklos aspektų, kaip pasakoja ordino viceprezidentas Vengrijoje Gyori-Dani Lajos. „Iš pradžių karštieji taškai buvo labai apkrauti, dabar situacija keičiasi, nes mažėja atvykusiųjų – sudėtingiau keliauti dėl sugriautų tiltų, kelių. Naujas iššūkis – padėti čia jau esantiems žmonėms, kurie nori likti vidutiniam-ilgam periodui, jų gali būti apie 200–300 tūkstančių. Jie lieka čia, nes nenori nutolti nuo namų, šalies, tikėdamiesi, kad situacija pasikeis ir jie galės grįžti. Tad dabar planuojame pagalbos užtikrinimą, vaikai turi eiti į mokyklas nuo rugsėjo, suaugusiems reikia suteikti prieigą prie medicininių paslaugų, padėti įsidarbinti, kad galėtų išlaikyti šeimą“, – sakė Gyori-Dani Lajos, pridurdamas, kad vakarinėje Ukrainos dalyje yra virš milijono pabėgėlių, kurie ieško, kaip išvykti iš šalies.
Tai daugybei žmonių reikia pagalbos, tačiau Maltos ordinas jau virš trisdešimt metų atsidavusiai dirba humanitarinių krizių akivaizdoje. Per tą laiką Maltos ordinas Vengrijoje darbavosi padėdamas įveikti bent keturias dideles humanitarines krizes – 1989 m., kai kunigo Imre Kozmo parapijos teritorijoje buvo priimta 50 000 atvykėlių iš Rytų Vokietijos, po to buvo 1991 m. krizė, susijusi su revoliucija Rumunijoje, vėliau – karas Jugoslavijoje, 2015 m. – tūkstančiai sirų pabėgėlių, kurie keliavo į Vokietiją. Dabar – karas Ukrainoje. „Dažnai šias krizes mėginama instrumentalizuoti politiniais tikslais, tačiau mūsų tai nedomina. Mes norime išgelbėti žmones, padėti jiems“, – sako 82-erių vyskupas Kozma, Maltos ordino Vengrijos tarnybos steigėjas.
(DŽ/Vatican News)
