Paieška

Vatican News
Hans Zollner SJ Hans Zollner SJ 

Kaip išgelbėti išpažinties antspaudą?

„Nesena ataskaita apie seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje Prancūzijoje išprovokavo tą patį klausimą, kuris buvo keliamas po panašių ataskaitų Australijoje, Airijoje, Jungtinėse Valstijose ir kitur: ar kunigas, išpažinties metu išgirdęs apie nepilnamečio seksualinį išnaudojimą, privalo apie tai pranešti teisėsaugai?“, – klausia t. Hans Zollner SJ britų katalikų interneto svetainėje „The Tablet“ paskelbtuose svarstymuose.

Pasak jo, Bažnyčiai dera geriau paaiškinti, kad išpažintis nesaugo išnaudotojų ar kitų nusikaltėlių nuo teisingumo, priešingai, gali padėti aukoms ir pažeidžiamiems suaugusiesiems. Kitu atveju išpažinties slaptumo antspaudas gali tapti įstatymų leidėjų taikiniu. Stiprėja įsitikinimas, kad, jei Bažnyčia nesugeba susitvarkyti su išnaudojimo problema, turi įsikišti valstybė. 

Galima priminti, kad šis jėzuitas, psichologijos profesorius Grigaliaus universitete Romoje, jau dešimtmetį yra Katalikų Bažnyčios kovos su nepilnamečių išnaudojimu pirmose eilėse. Jis buvo ar yra šiam tikslui skirtų Šventojo Sosto institucijų narys, vyskupų konferencijoms ir vienuolijoms padedantis ekspertas ar konsultantas, vienas iš svarbiausių pranešėjų seksualinio nepilnamečių išnaudojimo prevencijos susitikimuose, konferencijose. Šiuo metu jis vadovauja tarpdisciplininiam Antropologijos institutui Grigaliaus universitete. 

„Nors Katalikų Bažnyčia nelaukia, kad jos įstatymai būtų virš valstybės įstatymų, mėginimai panaikinti išpažinties paslaptį kelia esminį klausimą apie religijos ir sąžinės laisvę. Be to, nėra įtikinamų įrodymų, kad pašalinus išpažinties paslaptį išnaudojimui būtų užkirstas kelias“, – pažymi H. Zollner SJ, primindamas ir Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Erico de Moulins-Beaufort’o žodžius, jog būtina suderinti išpažinties prigimtį su būtinybe apsaugoti vaikus. Tai nėra lengva, kai diskusija emociškai įkrauta ir kai tiek daug klaidingo supratimo apie išpažintį Katalikų Bažnyčioje. 

Kanonų teisės kanonas (983) nurodo, sunku būtų pasakyti aiškiau, jog „išpažinties antspaudas“ yra nepažeidžiamas, nuodėmklausiui yra absoliučiai draudžiama kokiu nors būdu, dėl kokių nors priežasčių jį sulaužyti. Kunigas šio antspaudo negali sulaužyti net ir tam, kad išgelbėtų savo gyvybę ar savo gerą vardą, kito gyvybę, kad padėtų teisingumui. Išpažinties antspaudą pažeidęs kunigas yra automatiškai ekskomunikuojamas. Absoliutus išpažinties slaptumas paaiškina, kodėl žmonės gali per išpažintį pasakyti dalykus, kurių nepasakytų niekur kitur. 

Kai kas tvirtinimą apie išpažinties slaptumo antspaudo nepažeidžiamumą mato kaip patvirtinimą, jog Bažnyčiai vaiko saugumas ir gerovė nėra pirmoje vietoje. Kartais manoma, kad nusikaltusieji seksualiniu išnaudojimu sugeba apie tai kalbėti per išpažintį, gauti nuodėmių išrišimą ir toliau nebaudžiami tęsti išnaudojimą. 

Tiesa, kad kai kurios išnaudojimo aukos buvo viliojamos ar išnaudojamos arba patyrė abu dalykus išpažinties sakramento kontekste – ir tai labai rimtas kanoninis nusikaltimas. Taip pat tiesa, kad istorijoje kunigai buvo kankinami ir nukankinti, nes nepakluso brutalių režimų reikalavimams išduoti išpažinties paslapties. Diskusija apie išpažinties slaptumą emociškai įtempta iš abiejų pusių, prie to prisideda jautrumas dėl tokių dalykų, kaip gėda, privatumas, asmeninė atsakomybė.

Galbūt gali padėti keli pastebėjimai ir paaiškinimai. Kai kurie įsisenėję įsitikinimai apie išpažintį yra paprasčiausiai neteisingi. Išskyrus kalėjimų kapelionus, labai mažai tikėtina, kad nuodėmklausys išgirs išpažintį iš seksualinio nepilnamečių išnaudotojo. Pasak t. H. Zollnerio, jam žinomas tik vienas atvejis, kai išnaudotojas apie tai kartą prisipažino per išpažintį. Taip pat manoma, kad katalikai dažnai eina išpažinties. Tačiau iš tiesų net ir miestuose šiandien dažnai sunku rasti vietą, kur tikintysis ar tikinčioji gali atlikti išpažintį. Daug kas nesupranta, kad kunigas paprastai nepažįsta žmogaus klausykloje ir negali jo arba jos versti prisistatyti. Būtent dėl užtikrinamo anonimiškumo žmonės eina išpažinties. Jeigu tokia sąlyga būtų pašalinta, labai mažai žmonių atliktų išpažintį, o areštu rizikuojantis pažeidėjas tikrai jos neitų. Ir tuo atveju, kai atgailautojas ar atgailautoja atsitiktinai ar pasirinktinai eitų išpažinties pas kunigą, kuris jį ar ją pažįsta, ko gero, nutylėtų apie išnaudojimą arba jį pridengtų labai abstrakčiais žodžiais.

Norintys, kad išpažinties antspaudas būtų panaikintas vaiko išnaudojimo ir kito rimto nusikaltimo atveju, argumentuoja, jog kunigui turi būti privaloma apie tai pranešti, panašiai kaip turi būti privaloma gydytojams, psichoterapeutams ir kitoms profesijoms. Dabartiniai privalomą pranešimą reglamentuojantys įstatymai valstybėse labai skiriasi ir dažnai palieka laisvės sprendimui, kokiomis aplinkybėmis ir kam apie išnaudojimą išgirdęs žmogus turi pranešti. Reikia atsiminti, kad apie išnaudojimą gali prabilti nebūtinai pats pažeidėjas, bet ir auka ar trečias žmogus, kažką girdėjęs ar pastebėjęs iš šalies. Viena buvusi išnaudojimo auka, pažymi t. H. Zollner SJ, pabrėžė, jog daugeliui aukų nepaprastai sunku pirmą kartą pasakyti apie neapsakoma. Panaikinus išpažinties konfidencialumą gali dingti viena iš nedaugelio saugių vietų, kuriose galima pradėti kalbėti apie tokią patirtį. Taip pat pažymėtina, jog nuodėmių išrišimas arba atleidimas yra susietas su keliomis sąlygomis, kad išpažintis galiotų, – nuoširdžiu gailesčiu, aiškumu, ryžtu keistis. Kitu atveju nuodėmių išrišimas negali būti suteiktas. Bet ir nesuteikimo atveju išpažinties antspaudas yra galiojantis. Todėl, pavyzdžiui, seminarijų rektoriai negali būti nuodėmklausiai: kitaip jie negalėtų visai laisvai vertinti kandidato į kunigystę. Jei pagal kanonų teisę išpažintis negali būti saistoma policijos informavimo sąlygos, tai nuodėmklausiui dera padaryti, ką gali, kad įtikintų nusižengusį atgailautoją prisiimti atsakomybę už tai, ką padarė, pačiam kreiptis į policiją. O auką nuodėmklausys gali paskatinti apie tai pasikalbėti ne klausykloje, padrąsinti kreiptis į terapeutą ar advokatą.

T. Hans Zollner SJ siūlo, kad Šventasis Sostas parengtų naują instrukciją nuodėmklausiams, kuri aiškiai apibrėžtų visus šiuos aspektus ir tuo pat metu padėtų sumažinti įtampą tarp Bažnyčios ir valstybės, kad nebūtų prarastas išpažinties malonės ir gijimo kanalas todėl, kad buvo piktnaudžiavimo juo atvejų. (RK / Vatican News)

2021 lapkričio 22, 11:58