Paieška

Vatican News
„Gydytojas turėtų užmušti skausmą, o ne pacientą“ „Gydytojas turėtų užmušti skausmą, o ne pacientą“  (ANSA)

Portugalijoje einama link eutanazijos įteisinimo

Sausio 29 dieną Portugalijos parlamento dauguma balsavo už įstatymo projektą, kuriuo tam tikrais atvejais įteisinama eutanazija. Projektą dar turės patvirtinti šalies prezidentas. Ši teisinė iniciatyva liūdina ir, gyvybes skinančios pandemijos kontekste, piktina, pareiškė Portugalijos vyskupų konferencijos nuolatinė taryba.

Portugalijos įstatymo projekte nurodoma, kad eutanazijos ir pagalbos nusižudyti paslauga bus teikiama „mirtinos ligos ir nepakeliamos kančios“ atvejais. Priešingai nei Šveicarijoje, ji bus teikiama tik Portugalijos piliečiams ir nuolatiniams gyventojams. Eutanazijos paslaugos galės prašyti tik pilnamečiai. Projekto šalininkai eutanazijos įstatymo projektą pristatė kaip autonomijos, humanizmo, laisvės ir demokratijos pergalę prieš baimę ir fundamentalizmą. 

Tačiau kur dingo žmogaus gyvybės neliečiamumo ir vertės principas, įrašytas konstitucijoje? Ar tikrai tyčinis gyvybės nutraukimas yra atsakas į ligą ir kančią? Ar ne groteskiška legalizuoti tokią mirties formą, kai visi krašto gyventojai patiria suvaržymus ir aukojasi, kad būtų išgelbėta kuo daugiau gyvybių, nes jos vertingos ir reikalingos? 

Šios ir kitos pastabos vardijamos Portugalijos vyskupų konferencijos nuolatinės tarybos pareiškime. Pasak jo, už eutanazijos ir pagalbos nusižudyti projekto slypi klaidinga ir pavojinga mentaliteto nuostata, jog kančios ir ligos pažymėtas gyvenimas nėra vertas apsaugos, jog toks žmogus yra vien našta sau, jį supantiems žmonėms, sveikatos sistemai. Vietoj to turėtų būti siūloma kokybiška paliatyvi slauga, psichologinė ir egzistencinė pagalba, jautrumas ir atidumas: tai iš tiesų žmogiškas atsakas. Eutanazijos projektas taip pat remiasi kita kultūrine prielaida, asmens autonomijos ir apsisprendimo suabsoliutinimu. Iš pirmo žvilgsnio patraukli idėja tikrovėje dažnai reiškia vienišumą, izoliaciją, solidarumo tarp asmenų nebuvimą.  

Galima pridurti, jog Portugalija yra dar viena valstybė Europoje, po Belgijos, Šveicarijos, Liuksemburgo, Olandijos ir Ispanijos, kuri eina eutanazijos ir pagalbinės savižudybės įteisinimo keliu. Eutanazijos šalininkai atmeta perspėjimą, kad eutanazijos praktika yra pražūtinga ne vien ligoniams, bet ir pačiam besąlygiškam žmogaus orumo ir gyvybės vertės pripažinimo principui. 

Bet būtent tai iliustruoja eutanazijos praktikos Belgijoje kaita. Šioje šalyje ji buvo įteisinta 2002–2003 metais. Buvo tikinama, kad eutanazijos paslauga bus teikiama tik retais atvejais, atlikus griežtą patikrinimą, itin beviltiškais, dramatiškais atvejais, pačiam ligoniui laisvai ir sąmoningai paprašius. Kad ji nebus taikoma vaikams, psichikos sutrikimų turintiems asmenims, kad jos nelems subjektyvūs artimųjų interesai arba individuali gydytojų nuomonė. Taip pat nurodyta, kad, jei sukuriama teisė prašyti eutanazijos paslaugos, nėra „teisės į eutanaziją“. Buvo gerbiamas eutanazijos nenorinčio atlikti gydytojo sąžinės prieštaravimo argumentas. Šiandien visos šios nuostatos stipriai pakito ar keičiasi. 

Nuo 2014 metų eutanazijos gali paprašyti ir nepilnametis, minimalus amžius nėra nurodytas. 2020 kovo mėnesį Belgijos parlamentas dar labiau apribojo gydytojų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių manančių, kad jų pareiga – kovoti už gyvybę iki galo, o ne ją nutraukti, sąžinės prieštaros teisę. Per pastaruosius kelerius metus Belgijos žiniasklaidoje aprašyti įvairūs kontroversiški atvejai: pavyzdžiui, eutanazija buvo atlikta depresija sergančiai moteriai, neturinčiai jokios mirtinos ligos, kitu atveju – demencija sergančiai moteriai. Ji niekada tokios valios nebuvo išreiškusi, tai buvo jos artimųjų prašymas. Po šio epizodo iš Federalinės eutanazijos kontrolės ir vertinimo komisijos atsistatydino jos narys neurologas Ludo Vanopdenbosch: pasak šio eutanazijos šalininko, tai buvo ne eutanazija, o tikras nužudymas. Savo atsistatydinimo laiške jis užsiminė, kad tokių atvejų yra ir daugiau, tačiau jie nekontroliuojami arba ignoruojami. Belgų bioetikas Patrick Verspieren įsitikinęs, jog daug atvejų, kai eutanazijos pasirinkimo laisvė yra iliuzinė, ji atspindi ne paties asmens, o kitų nuostatas. 

Sunku pasakyti, kaip toli žengs eutanazinis mentalitetas. Tuo pat metu, kai šimtai psichinės sveikatos specialistų ragina griežtinti kriterijus, nes eutanazija negali būti psichinių sutrikimų ir sunkumų turinčių žmonių alternatyva terapijai, kitos asociacijos, politikai ar medikai advokatauja už dar didesnį eutanazijos prieinamumą, pavyzdžiui, dėl „gyvenimo nuovargio“. Toks siūlymas 2020 liepą pateiktas Olandijos parlamente: eutanaziją atlikti vyresnio nei 75 amžiaus asmenims, nepaisant geros jų sveikatos būklės. Pakaktų jų deklaracijos, kad jie jaučia, jog jų gyvenimas baigtas, jog jie nieko kito nebenori. Perspėjimas, kad ateityje eutanazija gali tapti ne laisvu, o beveik privalomu pasirinkimu, sprendžiant tretiems asmenims, dėl, pavyzdžiui, socialinių kaštų mažinimo, nebeatrodo perdėtas. (RK/ Vatican News)

2021 vasario 01, 10:50