PASAULIS

Kun. Gabrielius Satkauskas: „Mylėti Lietuvą – tai gydyti jos žaizdas“

„Neseniai arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kvietė pasauliečius imtis iniciatyvos Bažnyčioje. Ne laukti ir tikėtis daugiau iš mūsų ganytojų, bet telktis, burtis ir veikti. Tam daugiau nei prieš šimtmetį taip pat kvietė ir popiežius šv. Pijus X. Anuomet atliepiant į popiežiaus kvietimą pasauliečiai Lietuvoje įkūrė ateitininkiją“, – sako Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaras, Vilniaus krašto ateitininkų dvasios vadas kun. Gabrielius Satkauskas. Jis pasidalijo mintimis apie ateitininkijos reikšmę, patriotizmo stygių jaunimo tarpe ir meilę tėvynei.

Kuo priklausymas ateitininkijai įpareigoja ir ką keičia žmogaus gyvenime? Kaip tapimas ateitininku formavo Jus kaip asmenybę?

Ateitininkams svarbu plačiau ir giliau pažinti įvairius reiškinius Bažnyčios ir valstybės gyvenime, tikėjime, domėtis mokslu, kultūra ir visa tai naudoti kaip priemonę skelbiant Evangeliją. Priklausydamas ateitininkijai pasaulietis įsipareigoja būti aktyvus katalikas. Aktyvus ne tik Bažnyčioje, bet ir valstybėje. Jeigu tarpukariu 90 proc. jaunimo savanoriaudavo, dabar yra priešingai – šiandien Lietuvoje savanoriauti įsipareigoja tik 10 proc. Todėl ateitininkai duoda įžodį (priesaiką) visa atnaujinti Kristuje, uoliai darbuotis Bažnyčios ir Tėvynės labui ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Ateitininkija labai mane palietė studijų metais. Buvau antrakursis seminaristas, kai poros bičiulių ateitininkų paklausiau: „Kas jūs tokie esate, ką veikiate?“ Man pasiūlė paskaityti Prano Dovydaičio „Tris pamatinius klausimus“. Vakare grįžau, skaičiau ir nebegalėjau užmigti, iš karto pajutau troškimą duoti įžodį! Manau, kad priklausymas ateitininkijai – tai didelė malonė turėti bendraminčių bičiulių bendruomenę, komandą. Juk daug tikinčiųjų dažnai jaučiasi vieniši ar nesuprasti. Be to, tiek studentai, tiek moksleiviai reguliariai organizuoja „Akademijas“, pavyzdžiui, apie Bažnyčios ir valstybės santykį, religijos laivę, skaistumą, tautiškumą, teisingumą. Jos ir pažintis su naujais žmonėmis labai stipriai augina intelektualiai bei dvasiškai, aktyvuoja visuomeninei veiklai.

Ateitininkai vadovaujasi penkiais principais: katalikiškumu, tautiškumu, inteligentiškumu, visuomeniškumu ir šeimyniškumu. Kiek tautiškumas – kalba, etninė kultūra ir istorinė atmintis yra svarbūs mūsų dienomis? O gal tai tėra stagnacija, trukdanti žengti koja kojon su pasauliu?

Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje metu raginimas prisiminti savo šaknis nuskambėjo ne be priežasties. Istorinė atmintis, etnokultūra, kalba – tai yra mūsų šaknys. Jeigu mes norime sukurti kažką rimto, išliekančio, turime turėti tvirtas šaknis. Nepažindami savo tautos, istorijos ir etnokultūros, mes susiduriame su egzistenciniais – tautos išlikimo, gyvavimo ir augimo klausimais. Šiandien matome, kaip lietuvių tauta yra greičiausiai nykstanti Europoje, todėl turime klausti – ką mes darome ne taip? Man, kaip jaunam žmogui, atrodo, kad nebuvo atlikti namų darbai, valstybėje buvo pasukta ne ta kryptimi, nes dabartinei kartai patriotizmo kartais labai stinga. Neretai jis devalvuojamas iki paprasto pilietiškumo, kas gali reikšti tiesiog nešiukšlinti, laikytis įstatymų... Kai kurie netgi kvestionuoja konstitucinę mūsų visų pareigą ginti Lietuvą karo metu. O Tėvynė juk yra kai kas daugiau, nei tik interesų pildytoja.

Neseniai minėjome sausio 13-osios trisdešimtmetį. Kokios asmenybės vardas jums pirmas šauna į galvą, prakalbus apie Lietuvos laisvės siekį? Kodėl? Ko galėtume iš jo ar jos pasimokyti?

Neseniai girdėjau pristatymą apie Titą Masiulį. Jis buvo jaunas, bet labai dosnus. Visus draugus, kuriems reikėdavo pagalbos, jis spėdavo aplankyti, jiems pagelbėti, kasdien skaitydavo ir draugams bei šeimos nariams cituodavo Šv. Rašto ištraukas, vis nepaliaujamai save dovanodavo. Labai norėtųsi daugiau Tito dvasios, ypač mūsų jaunimo tarpe, kad mes gyventume savęs dovanojimo kitiems stiliumi. Kaip mes kasdien dalyvaujame Šv. Mišiose ir priimame Komuniją, kuri yra Kristaus aukos ant kryžiaus vaisius, taip mes kiekvienas kasdien priimame tų žmonių laisvės vaisių, kurie paaukojo savo gyvybes kaip Titas. Taip pat norisi prisiminti ir Herminegildą Žvirzdiną, moksleivį ateitininką, gabų krepšininką. Kai Lietuva buvo okupuota, jis kartu su draugais ant savo mokyklos iškėlė trispalvę ir kartodavo draugams, kad „miršta tos idėjos, dėl kurių niekas nemiršta“. Dėl to jis tapo Rainių kankiniu, tuos žodžius, kuriuos sakydavo draugams, patvirtino savo paties gyvenimu. Ir šiandien dėl jo mirties Lietuvos idėja yra gyva. Galiausiai, daugiau nei prieš šimtmetį, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1918–1919 m., žmonėms teko laikyti nepriklausomybės kovų egzaminą, panašų į tą, kurį mūsų tėvai, seneliai turėjo laikyti prieš trisdešimt metų, sausio 13-ąją. Su dideliu grauduliu ir su susižavėjimu mąstau apie Marijampolės moksleivių ateitininkų kuopą, kuri tuo metu buvo didžiausia Lietuvoje. Visa šimto paauglių kuopelė išėjo į miškus ginti tėvynės nepriklausomybės kovose ir visi ten atgulė – tam, kad mes prisikeltume gyventi. Tad turėtume dažniau prisiminti mums padovanotą laisvę. Yra daugybė žmonių, kurie šiandien mus stebi iš dangaus ir laiko už mus kumščius. Kartais gal net kumšteli mums į šoną – ką jūs darote su ta laisve, kurią mes su tokia meile jums dovanojome?

Sovietmetis gimusiems Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu yra savotiška egzotika, o Lietuvos laisvė – savaime suprantama duotybė. Kaip išlaikyti Lietuvos laisvės svarbos suvokimą gyvą?

Istorinė atmintis yra nepraprastai svarbi, bet ji nenugula į mūsų jaunimo širdis. Žinoma, būna įvairiai, daug priklauso ir nuo mokytojų, šeimos, aplinkos, žiniasklaidos, kurioje, atrodytų, vietos tautiškumui kartais mažoka. Galima pastebėti, kad šiandien tarsi gėda būti patriotu. Kai kurie žmonės patriotui netgi bando kabinti šovinisto etiketę, bet tai juk nėra tas pats. Jeigu aš myliu savo tėvynę iš visos širdies, tai nereiškia, kad nemėgstu arba nekenčiu kito, jokiu būdu. Taigi, tikro patriotizmo, tautiškumo šiandien labai reikia. Galima ir pajuokauti, kad turime taip rengti šauktinius, kad jie ne tik gintų, bet ir kurtų, statytų Lietuvą. Lietuvai nepaprastai reikia mūsų, jaunų žmonių!

Ką jums reiškia meilė tėvynei? Kokią Jūs matote Lietuvą šiandien?

Jeigu myliu, tai reiškia save dovanoju kitam. Jei nėra savęs dovanojimo, tai tėra naudingas santykis, bet ne besąlygiška meilė. Jeigu aš dovanosiu savo gyvenimą, talentus Lietuvai net ir nesulaukdamas įvertinimo, būdamas nesuprastas ar net atmestas, tai bus tikra meilė. Man atrodo, kad meilė tėvynei – tai ir dovanoti, ir taip pat kai ką prarasti dėl jos, dėl mūsų visų bendro gėrio. O kaip mylėti tai, ko nepažinau? Juk mes kažką įsimylime, kai pažįstame, ir kuo daugiau pažįstame, tuo labiau meilė auga.

Man meilė Lietuvai reiškia, kaip kvietė popiežius Pranciškus, pažinti savo šaknis, būti „Vardan tos Lietuvos“, čia gyventi, statyti, kurti. Man mylėti Lietuvą – tai gydyti jos žaizdas, kurių yra apstu žmonių širdyse ir sąmonėje dėl baisios ir audringos mūsų tautos istorijos: priklausomybių, savižudybių, patyčių. Mylėti tėvynę – tai atsakyti į bloga gerumu, būti kantriam matant susiskaldymą, tas žaizdas, kantriai jas gydyti ir prireikus ją ginti. O gynyba, kaip sako disidentai, šiais laikais yra daug sudėtingesnė, nes priešas yra sunkiai matomas, gerai užsimaskavęs.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)