Paieška

Ramūnas Aušrotas Ramūnas Aušrotas  Istorijos

Kino kritikas Ramūnas Aušrotas: svarbu pakrikštyti vaizduotę

Gali atrodyti, kad visuomenė, kurioje gyvename, ne pernelyg ieško tikėjimo. Tačiau akivaizdu, kad serialai ir filmai religijos tematika susilaukia didelio pasisekimo. Beje, ši tendencija matyti ne tik kalbant apie Romos Katalikų Bažnyčią. Kodėl tokie filmai noriai žiūrimi ir yra populiarūs? Kas yra geras kinas? Ir, galiausiai, ar krikščionis turėtų atsirinkti, kokius filmus žiūrėti? Apie tai kalbėjomės su kino kritiku, Krikščioniškojo kino klubo steigėju Ramūnu Aušrotu.

Pašnekovas teigia, kad kinas – tai visų pirma geras pasakojimas. O tam, kad pasakojimas būtų įdomus, reikalinga tam tikra dramaturgija, konfliktas ir jo sprendimas. Anot jo, tradicinės religinės bendruomenės bando gyventi visuomenėje pagal religinius imperatyvus, tačiau tuo pat metu patiria konfliktą su pasauliu. „Tai derlinga dirva siužetams, nes pasaulis gyvena pagal vieną tvarką, o religinės bendruomenės – pagal kitą, tai ir generuoja konfliktą“, – sako Ramūnas Aušrotas ir pastebi, kad konfliktas gali kilti instituciniame (kuris puikiai atskleistas seriale „Naujasis popiežius“), šeimos arba kurio nors tikinčiojo lygmenyje.

Kino kritikas antrąja priežastimi, paaiškinančia religinio kino populiarumą visuomenėje, įvardija žmogų (net jeigu jis deklaruoja esąs netikintis) traukiančius slėpinius: „Giliai širdyje glūdi trauka nežinomybei, kurią žmogus išreiškia per karmos taškų rinkimą ar tam tikras dvasines praktikas. Žmogus visų pirma yra religinė būtybė, kurią traukia slėpinys“, – teigia pašnekovas. Jis pastebi, kad gyvename laiku, kai žmogus gali manyti viską žinantis, suprantąs ir gebąs paaiškinti. Tačiau ar tai žmogui suteikia ramybę? Greičiau jau priešingai.

Ramūnas Aušrotas pastebi, kad kino kūrėjų taikiklyje retai atsiranda religijos tema, nes tam „reikia įbristi į gilesnius vandenis“. Dauguma pasirodančių filmų ir serialų yra orientuoti į religijos išraiškos formas, Bažnyčią kaip instituciją, gyvenimo būdą bendruomenėse bei jos kritiką. „Didžioji filmų dalis apie Bažnyčią – tai socialinės kritikos paradigma paremti filmai. Galima kelti klausimą: koks to tikslas? Ar tai yra tik kritika dėl kritikos, t. y. klystantį pamokyti, ar kur kas daugiau: kritika, kurios tikslas – tam tikras pokytis? Kaip tai pamatuoti?“ – svarsto pašnekovas.

Ar krikščionis turėtų atsirinkti norimus žiūrėti filmus, ar, priešingai, nedaryti specialios atrankos ir tokiu būdu ugdyti savo kritinį mąstymą? Ramūnas Aušrotas primena, kad kinas – tai vaizdinių kūrimas ir idėjų vaizdiniams priskyrimas. Dabartinė kultūra įvairiais kanalais intensyviai skolinasi vizualinius vaizdinius tam, kad perteiktų idėjas ir tuo kai kada piktnaudžiauja. Anot pašnekovo, dažnai tai yra estetiški, tačiau blogą moralinę žinią nešantys vaizdiniai: „Reikėtų pradėti nuo klausimo: ar aš esu pajėgus apsisaugoti? Ar galiu išlaikyti distanciją? Ar aš esu tas, kuris savo vaizduotę, vaizdinį, kuris man duodamas, kaip šv. Ignacas sako, galiu indiferentiškai priimti, apmąstyti proto ir tikėjimo šviesoje bei padėti į tinkamą vietą? Pavyzdžiui, aš dėl savęs nesu tikras. Todėl būna, kad filmą padedu į šalį, noriu saugoti savo vaizduotę, nes nesijaučiu pakankamai stiprus, kad galėčiau nepriimti idėjų, kurias neša vaizdiniai“. Pasak Ramūno Aušroto, apsispręsti, ar žiūrėti filmą, padeda kino kritikų, kurių darbas yra žiūrėti filmus ir vertinti juos struktūriniu, dramaturginiu požiūriu, recenzijos. Be to, jis, kaip katalikas kino kritikas, įvertina filmą ir moraliniu požiūriu, t. y., ar jame kalbama tiesiogiai arba metaforiškai apie Dievą, kadangi krikščioniškos simbolikos ir kristologinio įvaizdžio pavyzdžių galima rasti daugelyje filmų, tokių kaip „Žalioji mylia“ („The Green Mile“), „Mirtininkas eina“ („Dead Man Walking“), „Prieš bangas“ („Breaking the Waves“) ir kituose fimuose ne apie krikščionybę. Tokia simbolika yra dėl to, kad gyvename kultūroje, kurioje pasaulio supratimas yra konstruojamas iš krikščioniškos pozicijos.

Geras kinas, pasak pašnekovo, – tai tas, kuris išlaiko balansą tarp estetikos, vaizdinių naudojimo ir komponavimo, turinio ir idėjos perteikimo. „Labai dažnai krikščioniškas kinas nori pavaišinti kokybišku šokoladu, bet įvynioja jį į prastą popieriuką. Kur dažnai suklystama? Bandoma norimą perteikti idėją pastatyti į pirmą vietą ir gaunasi pamokslavimas, didaktinis moralizuojantis siužetas“, – dalijasi Ramūnas Aušrotas ir pastebi, kad žiūrovą visų pirma patraukia estetika, o tik po to po juo slypintis moralinis gėris. Jis svarsto, kad galbūt dėl to C. S. Lewisas ir J. R. R. Tolkienas savo kūriniuose investuoja tiek daug į aprašinėjimus – sąmoningai jungia gėrį su grožiu ir blogį su bjaurastimi: „Tolkienas kalbėjo apie vaizduotės pakrikštijimą, tai reiškia gėrio kiekvienam įskiepijimą. Tokių skiepų reikia“.

„Kalbame apie aplinkosaugą, ekologiją, o man, kaip žmogui, kuris id iš tiesų domisi žmogumi (nes kinas yra žmogaus fantazijos vaisius ir jis labai daug apreiškia apie žmogų), manau, svarbu nepamiršti, kad pati didžiausia, labiausiai užteršta kūrinijos dalis yra žmogus. Jeigu ši dalis nebūtų užteršta, visa kūrinija būtų švari“, – sakė Ramūnas Aušrotas. Jis teigė besitikintis, kad apie tai daugiau kalbėtų ir Bažnyčia. Anot jo, jeigu Bažnyčiai ir pasauliui sunku eiti į dialogą moralės tema, tai ekologija tarsi tampa bendra, Bažnyčią ir pasaulį vienijančia tema. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad ekologinės ir aplinkosauginės problemos kyla visų pirma dėl žmogaus viduje esančios taršos.

Pašnekovas pabrėžia, kad estetinį skonį formuoti yra svarbu ir dalijasi, kad Krikščioniško kino klubo užsiėmimuose dalyvaujantys žmonės ilgainiui kaip neigiamą kino klubo efektą įvardija tai, kad jau nebegali žiūrėti bet ko. „Nežiūrime bet kokio filmo tik dėl to, kad jis yra krikščioniškas. Visgi, yra svarbu ir režisūra, ir scenarijus, ir kinematografija“, – sako pašnekovas ir dalijasi, kad, nors anksčiau kino seansai vykdavo reguliariai, dabar dėl turimo užimtumo juos surengti pavyksta rečiau. Tačiau Ramūnas Aušrotas sako mielai atsiliepiantis į žmonių kvietimus atvykti, kartu pažiūrėti filmą ir padiskutuoti.

Paklaustas, kokį filmą pats mielai dar kartą pažiūrėtų ir rekomenduotų kitiems, kino kritikas sakė: „Iš aukštosios artilerijos – Tarkovskio kūrybą. Nes vis dėlto jis buvo pradžioje ieškantis, o po to labai sąmoningai tikintis žmogus. Jo kūryba kilo iš tikėjimo ir nuolankumo, jis tarnavo menui gerąja to žodžio prasme. Menui, kuris veda prie tiesos“.

 (Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

2020 spalio 11, 11:56