Paieška

Vatican News
Kardinolas J.-C. Hollerich Kardinolas J.-C. Hollerich  (Roger Nilles, www.cathol.lu)

Kardinolas J. C. Hollerich. Pandemija pagreitino vad. kultūrinių katalikų nutolimą

Europos Sąjungos būklė po pandemijos, solidarumas su besivystančiais kraštais, sumenkusi religinė praktika ir būtinybė ieškoti autentiškos krikščionybės: tai kardinolo Jeano-Claude’o Hollericho interviu Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“ paliestos temos. Kardinolas J.-C. Hollerich, Liuksemburgo arkivyskupas, yra Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) pirmininkas.

„Tikiu Europa. Nes, kai apžvelgiu trumpą Europos Sąjungos istoriją, matau, kad jau įvyko daug krizių, tačiau kiekvieną sykį Europa jas įveikė. Manau, jog pandemijos pradžioje buvo realus pavojus neišsilaikyti esant naujai pasaulio tvarkai. Bet dabar galima pasakyti, jog Europa atliks savo uždavinius. Manau, kad krikščioniškos Bažnyčios, kartu su kitų religinių įsitikinimų draugais, turi jausti pašaukimą būti Europos sąžine, daryti daugiau, rodyti daugiau solidarumo, o tai reiškia kažko atsisakyti, kad būtų galima pasidalyti su kitais“, – sakė Liuksemburgo kardinolas. Jis komentavo krikščioniškos ir pasaulietiškos kultūrų santykį. 

„Manau, kad tam tikru būdu europietiškoje kultūroje toliau gyvuoja krikščioniškos kultūros likučiai. Šie likučiai nėra vien seni griuvėsiai, bet vis dar aktyviai veikia Europos kultūrą. Jie padeda išsilaikyti solidarumui. Jų yra ir tuose vyruose bei moteryse, kurie nevadina savęs krikščionimis. Galima pažvelgti, kaip, pavyzdžiui, buvo priimta Laudato si’. Net ir pasaulietiška Europa parodė didelį atvirumą jos žiniai, ypač Šventajam Tėvui. Kartais pasaulietiška ar laicistinė Europa apsirengia krikščioniškais rūbais. Tačiau tai tik rūbai. Tai tik karnavalas, o ne iš tiesų veikiantys krikščionybės ir Evangelijos elementai. Solidarumas, dalijimasis, troškimas dalytis su mažiau turinčiais, gerbti žmogaus teises yra krikščionybę išskiriantys bruožai. Bet galvoju, kad, deja, krikščionybė Europoje toliau silpnėja. Spėju, kad po pandemijos bažnyčiose apsilankančių žmonių skaičius sumažės. Visada turime galvoti apie Europos evangelizavimą. Netiesa, kad Europa vis dar yra krikščioniška. Tai nėra tiesa ir istorinėje perspektyvoje, nes būta visiško nuosmukio momentų. Mes turime skelbti Evangeliją Europai, turime dirbti evangelizavimo darbą. Tai reikia daryti visų pirma veiksmais, elgesiu, pagalba, o po to – žodžiais. Nes žmonės mums sako: „visada girdėjome šiuos žodžius ir jie mums nieko nereiškia, nes negyvenate tuo, ką skelbiate“. Kaip Bažnyčia esame Dievo pašaukti, taip pat ir popiežiaus lūpomis, tapti labiau krikščionimis, iš tiesų paprastais, ne tokiais turtingais materialiai. Europoje klesti vartotojiškumas, kuris mums nebeleidžia gyventi. Europoje dusiname savo gyvenimą. Mums reikia evangelizavimo, kuris pasiektų gelmes. Turime pasikeisti, turime išgirsti Kristaus balsą, kuris mus kviečia pasikeisti iš pagrindų “, – tvirtino Liuksemburgo arkivyskupas.

„(...) Galvoju apie savo kraštą: skaičiai sumažės“, – tęsė kardinolas. – „Nes nebeateina tie, kurie ateidavo vien dėl kultūrinių sumetimų. Šie vadinamieji kultūriniai katalikai, iš dešinės ar kairės, nebeateina. Jie pamatė, kad taip patogiau. Kad gyvena geriau be pareigos apsilankyti bažnyčioje. Beveik neabejoju, kad sumažės pirmųjų Komunijų, katekizmo pamokas lankančių vaikų skaičius. Tačiau nesikremtu dėl to. Ir be pandemijos tai būtų atsitikę. Galbūt būtų užtrukę dešimt metų ilgiau. Tačiau pasiekus tokį tašką Bažnyčia turi vadovautis nuolankumu, kuris leistų geriau organizuoti jos gyvenimą, būti geresniais krikščionimis, nes kitaip ši krikščionybės kultūra, vien kultūrinė katalikybė, negali ilgai išgyventi, už jos nėra jokios gyvybinės jėgos. Tai proga Bažnyčiai. Mes turime suprasti, apie ką kalbama, reaguoti, pradėti naujas misijas. Ir kai sakau misijos, galvoje turiu veiksmą ir žodį. Galvoju, kad pasaulyje po pandemijos Vakarai, Jungtinės Valstijos ir Europa bus silpnesni, nei anksčiau, nes viruso sukeltas pagreitis stiprins kitas ekonomikas, kitas šalis. Bet turime į tai žvelgti realistiškai, turime atsisakyti mūsų mintyse įsitvirtinusio europocentrizmo ir labai nuolankiai dirbti su kitais kraštais vardan žmonijos ateities, vardan didesnio teisingumo. Turime dirbti ir ta kryptimi, kurią nurodo Laudato si’. Rimtam įsipareigojimui reikia nuolankumo. Be nuolankumo neįmanomas joks realistiškas įsipareigojimas“, – sakė COMECE pirmininkas. 

Jis taip pat pabrėžė, kad Europa turi išlikti solidari su Afrikos kontinentu, nepaisant pandemijos suduoto smūgio. Palyginus su Afrika, Europa yra turtinga ir jos turtai sukrauti taip pat ir Afrikos sąskaita. Yra paprasčiausiai teisinga padėti Afrikoje gyvenantiems broliams ir seserims atrasti ekonominę pusiausvyrą, nebūti priverstiems tapti pabėgėliais Europoje. Ne vien teisinga, bet ir krikščioniška, nes artimo meilė peržengia geografines sienas. Afrikai nepakanka mažų vystymosi programų, jai reikia didelio vystymosi plano, kokį Amerika pasiūlė Europai po karo. Tai padaryti gali būti sunkiau nei Europoje, kuri atrado demokratiją, kai tuo tarpu Afrikoje gyvuoja politinės sistemos, neleidžiančios tautoms vystytis. Kita vertus, Afrikoje stiprėja Kinijos įtaka. Reikia dirbti kartu su Kinija, su kitomis Bažnyčiomis ir religijomis, su visais geros valios žmonėmis, kad Afrikos valstybės darytų pažangą. Dievas myli afrikiečius tiek pat, kiek europiečius, manyti, kad Dievo akyse esame išskirtiniai, nėra krikščioniška, tai tik paslėptas europocentrizmas. Jei suprantame, kad Dievas myli kiekvieną vyrą ir moterį, turime dirbti kartu ir dėl visų. Laimė, gerovė, taika, teisingumas yra skirti visiems. „Europos Sąjunga yra svarbi“, – pridūrė kardinolas J.-C. Hollerich. Anot jo, ne dėl jos pačios, o dėl bendrojo gėrio. Be Europos Sąjungos neturtingi būtų patyrę dar daugiau nuostolių, o turtingųjų eksportas būtų sustojęs. Visiems reikia Europos Sąjungos. Bendrasis gėris yra kai kas daugiau už Europos Sąjungą, bet sunku įsivaizduoti jo siekimą Europoje be Europos Sąjungos. Daug žmonių, nors ir ne visi krikščionys, tai suprato ir trokšta tiek solidarumo, kiek ekonomiškai ir politiškai įmanoma.

„Mano viltis yra Kristus. Matau savo trapumą. Tačiau mano trapumas nėra grėsmė man, bet galimybė pasakyti, kad atradau išgelbėjimą Jėzuje Kristuje, kad Jis mano viltis, kad Jo žodis, mirtis ant kryžiaus, prisikėlimas leidžia man nuolatos ir daugiau įsipareigoti teisingesnės visuomenės vardan“, – sakė kardinolas. (RK / Vatican News)

 

2020 rugsėjo 06, 11:01