Paieška

Vatican News
Turkijos prezidentas Hagia Sophia, kuri jo sprendimu tapo mečete Turkijos prezidentas lanko Hagia Sophia, kuri jo sprendimu tapo mečete 

Islamistinis klimatas Turkijoje. Žvilgsnis iš vidaus

Dešimtys valstybinių, religinių ir pilietinių autoritetų išreiškė nepritarimą ir nusivylimą dėl Turkijos prezidento potvarkio buvusią krikščionišką baziliką Hagia Sophia, pastaruosius 80 metų tarnavusią kaip muziejus, krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susitikimo simbolį, vėl paversti mečete. Pasak jų, šis vienpusis gestas mažina santarvės dvasią. Turkijos vyriausybė pareiškė, kad Hagia Sophia panaudojimas yra jos vidaus reikalas.

Hagia Sophia pavertimą mečete tarptautiniame kontekste Turkijos lyderis vaizduoja kaip atkirtį Jeruzalės pripažinimui vien Izraelio sostine, pritariant JAV. Tuo tarpu vidiniame kontekste, kaip rašė įvairūs apžvalgininkai, Turkijos prezidentas pamalonino radikalesnių pažiūrų musulmonus, kurie už tai pasiryžę atleisti ekonominius ir socialinius sunkumus. Galima priminti, kad Erdoganas iškilo kaip islamiškos pakraipos politikas. Hagia Sophia pavertimas mečete taip pat liudija pasaulietinės ir demokratinės Turkijos silpnėjimą. 

Apie krikščionims nepalankų ar tiksliau priešišką ir slegiantį klimatą be dviprasmybių kalba turkas parlamentaras Tuma Çelik, krikščionis. Jo interviu paskelbtas Popiežiškojo misijų instituto interneto svetainėje Missione e Mondo („Misija ir pasaulis“). Institutas leidžia to paties pavadinimo mėnesinį žurnalą. 

 

„Deja, mūsų visuomenėje egzistuoja ultra nacionalizmas, kuris minta latentiniu fanatizmu, antisemitizmu ir krikščionofobija. Šiandien šie jausmai tapo normaliais ir regimi įvairiausiuose visuomenės sektoriuose: nuo mokyklos iki politikos. Vyriausybės žargonas ir nereagavimas į neapykantos nusikaltimus maitina šį slogų klimatą ir gaivina senus nusistatymus. Diskriminacinės kalbos nesulaukia jokių kliūčių, sankcijų, jos yra nebaudžiamos ir visuomenėje, kuri nėra išugdyta gerbti kitą, jos virsta išpuoliais prieš krikščionis, jų bažnyčias ir kapines“, – pasakojo Tuma Çelik. Pasak jo, Turkijos visuomenėje vis mažiau pagarbos išraiškos laisvei. Turkijos prezidento linijai nepritariantys žurnalistai, akademikai, visuomenės veikėjai vadinami susimokiusiais „vidaus priešais“ ir panašiais epitetais. Į šią kategoriją jau beveik automatiškai patenka žydai, musulmonai alavitai, kurdai, krikščionys. Nėra atsitiktinumas, kad su Turkijos prezidento šeima susijęs žurnalas Gerçek Hayat neseniai paskelbė tyrimą apie nuo 1999 metų JAV prisiglaudusį imamą Fethüllah Gülen, kurį valdžia vadina teroristu ir 2016 perversmo rengėju. Tarp jo bendražygių, kuriuos taip pat galima pavadinti teroristais, esąs ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, Stambulo žydų vyriausias rabinas Isahak Kahleva, jau prieš daug metų miręs armėnų patriarchas Shenork I Kalutyan. 

Pasak Tuma Çelik, tokiu purvo pylimu poliarizuojama viešoji nuomonė ir nukreipiamas dėmesys nuo tikrų problemų. Tiek Baltramiejus, tiek žydų bendruomenė, tiek keli krikščionys parlamentarai paneigė ir apskundė tyrimą. 

Deja, pats Turkijos prezidentas prisideda prie kiršinančių kalbų sklaidos. Keletą kartų jis piktai kalbėjo apie „tuos, kurie liko po kardo“. Tai nepagarbus ir ciniškas pasakymas apie patyrusius 20 amžiaus persekiojimus Osmanų imperijoje, armėnų ir dalies tarptautinės bendruomenės pripažintus genocidinio pobūdžio. 

Turkijos parlamentaras krikščionis citavo keletą epizodų, kurie iliustruoja, kaip greitai krikščionys įrašomi tarp priešų. Sausį be jokių įrodymų buvo areštuotas ir terorizmu apkaltintas t. Aho iš Mor Yakoup vienuolyno krašto pietryčiuose, Mardine, kur krikščionių gyvenama beveik du tūstančius metų. Kažkas paskleidė gandą, kad jis davė maisto kurdų sukilėliams. Atvejo paviešinimas padėjo jį ištraukti iš vienutės, tačiau byla dėl tariamo terorizmo tęsiama ir bus nagrinėjama po pandemijos. Kitas atvejis – tai senyvo amžiaus chaldėjų katalikų poros, turinčios sūnų kunigą, dingimas. Šiedu žmonės buvo grįžę gyventi į kaimelį su labai ilga krikščioniška istorija. Tačiau dauguma jo gyventojų buvo išvyti arba priversti išvykti ir gana akivaizdu, kad būtent to ir trokštama. Tai labai atidžiai kariuomenės kontroliuojama zona. Galiausiai žmonos kūnas buvo rastas prie duobės, vyro kūno iki šiol nerasta. Labai didelių įtarimų sukėlė visokeriopas vengimas tirti šios poros mirties aplinkybes. Kai Stambule buvo išpuolių prieš bažnyčias, politiniai lyderiai taip pat tylėjo. Vargu ar tyla būtų lydėjusi išpuolius prieš mečetes. 

Pasak Tuma Çelik, žodžiai yra labai svarbūs, pagarbi kalba yra labai svarbi, reikia ugdyti tokią kalbą ir vengti tokios, kuri sėja neapykantą, pradedant nuo mokyklų, kurių švietimo programos, deja, neatspindi krašto religinio ir etninio įvairumo, yra orientuotos į suvienodinimą. Religinės, etninės ir kalbinės mažumos savų mokyklų atidaryti negali, nors tarptautiniai standartai tokią teisę pabrėžia. Nepaisant visų sunkumų, negalima nuleisti rankų. 

„Nepraradome vilties ir neprarasime. Net jei esame vadinami išdavikais ir puolami, nuoširdžiai mylime savo kraštą ir norime jį saugoti. Todėl tęsime savo kovą, nepasiduosime“, – tvirtino Tuma Çelik, vienas iš nedaugelio krikščionių parlamentarų Turkijos parlamente. (RK / Vatican News)

2020 liepos 21, 13:33