Paieška

Vatican News
Arkivyskupas Vincenzo Paglia Arkivyskupas Vincenzo Paglia 

„„Humana communitas“ pandemijos eroje“

Dauguma sutaria, kad pandemija paliks ilgalaikį poveikį santykiams tarp asmenų ir tarp tautų, įtakos tarptautinės tvarkos pokyčius. Tačiau kokius? Šis klausimas apima ne vien tai, kas buvo pasyviai patirta, bet ir tai, ką reikėtų aktyviai keisti. Liepos 22 dieną Popiežiškoji gyvybės akademija paskelbė kelių puslapių dokumentą „Humana Communitas („žmonių bendruomenė“) pandemijos eroje“, kuriuo prisideda prie debatų šiais klausimais.

Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas arkivyskupas Vincenzo Paglia išsamiau paaiškino dokumento prasmę ir tikslą. „Humana communitas“ buvo 2019 metų popiežiaus Pranciškaus sveikinimo Akademijai 25 metų įsteigimo proga antraštė. Sveikinimo laiške popiežius taip pat paprašė apmąstyti ryšius, kurie vienija žmonių bendruomenę, gimdo bendras vertybes, tikslus, sąveikas. Pandemijos metu nepaprastai aiškiai išryškėjo du dalykai. Viena, esame priklausomi vienas nuo kito. Tai, kas atsitinka vienoje pasaulio dalyje, įtraukia visą pasaulį. Antra, tarp mūsų yra labai didelių nelygybių. Atsidūrėme toje pat audroje, tačiau skirtingose valtyse. Mažesnės, silpnesnės valtys nuskęsta greičiau. Kokie mūsų etiniai pasirinkimai? Gelbėsimės atskirai ir tolindamiesi vieni nuo kitų ar priimsime mums visiems bendrą trapumą? Turime atsakyti į tokį klausimą: ar egzistuoja bendra atsakomybė už žmogišką būtybę? 

„Neaktualūs pamąstymai apie gyvenimo atgimimą“ – tokia yra Gyvybės akademijos dokumento paantraštė. Pasak arkivyskupo Paglia, žodis „neaktualus“ nėra retas filosofinėje tradicijoje. Jis turi provokuojamą atspalvį ir pabrėžia dalykus, kurie svarbūs, tačiau nemadingi ar pamiršti. Pandemija mums priminė gyvenimo ir mirties klausimus, išmušė tvirtą pagrindą iš po kojų. Ar apsiribosime tik diskusijomis apie veido kaukių kainas, svarstymais, kada galėsime atostogauti? Ar išnaudosime progą drąsiai kalbėti apie tai, kaip koreguoti mūsų rinką ir švietimą? 

Pasak Popiežiškosios gyvybės akademijos, tikroji naujiena nėra faktas, kad buvo atrastas naujas virusas, bet tai, kaip greitai ir globaliai jis pasklido mūsų žmogiškų ir prekybinių ryšių tinkle. Nauja yra tai, kaip komunikacijos priemonės ryžosi pristatyti krizę. Naujas yra pavojaus mūsų „super-susietoms visuomenėms“ pojūtis: jis dar kartą parodė, kad taip pat esame „super-individualistai“, o dabartinės sąsajos nekuria tokios bendruomenės, kuri galėtų tapti saugiu užnugariu tada, kai atsiduriame neužtikrintoje situacijoje, kai išryškėja mūsų pažeidžiamumas.   

Dėl pandemijos kaltė, dažnai politiniais ar propagandiniais sumetimais, buvo priskirta tai vienai, tai kitai pusei, tačiau taip pat išryškėjo bendras nepasirengimas reaguoti susidūrus su pandemijos scenarijumi, kuris lieka realus ir ateityje, bendra situacijos kontrolės iliuzija. Pandemija parodė ir turtingiausių šalių medicinos sistemų ribas. 

Kalbant apie tai, kad esame priklausomi vienas nuo kito, turime pažymėti, jog savitarpio priklausomybė apima ne vien žmones, bet ir visą gyvąjį pasaulį, visą aplinką. Miškų kirtimas, laukinių gyvūnų kontaktai su žmonėmis, pramoninio pobūdžio galvijų bandų auginimas ir mėsos eksportas į visą pasaulį, netvari ir nesubalansuota mityba. Visa tai sudaro sąlygas patogenams peršokti nuo vienos rūšies ant kitos, galiausiai pasklisti tarp žmonių. Supratome, jog vieno žmogaus sveikata susijusi su visų. Kai bus atrasta vakcina, neturime leisti, kad ji būtų prieinama tik pagal politinius ar ekonominius kriterijus. 

Jokia šalis negali suvaldyti situacijos pavieniui, būtina viena organizacija, kuri prižiūri, koordinuoja, informuoja, siūlo priemones, nustato bendrus kriterijus. Būtina turėti tokią organizaciją, kaip „Pasaulinės sveikatos organizacija“, nors, žinoma, galima pagerinti jos veikimą ir ištaisyti klaidas. 

Krikščionių bendruomenė, svarstė arkivyskupas Paglia, pandemijos kontekste gali atlikti aktyvų vaidmenį: ne vien organizacinį, gerinant paslaugų efektyvumą, bet ir interpretuojant giliąsias pandemijos patirtis: neužtikrintumą, trapumą, kurie yra žmogiškos būklės dalis. Tai, ką patyrėme kaip socialinį praradimą, gali virsti svarbiais egzistenciniais atradimais. Kitas žodis tam aprašyti – atsivertimas.  Mums reikia atsivertimo į visuotinę brolybę, suprasti žmogiškos gyvybės vertę, kuri pranoksta ideologinius ginčus. Daug ir įvairių mus siejančių sąsajų automatiškai nevirsta laisvu ir atsakingu solidarumu vienas už kitą. Jeigu mūsų sąžinės vėl apsnūs, grįšime į tą pačią būseną, kurioje buvome, prarasime progą pergalvoti mūsų vystymosi ir sugyvenimo modelius, kad šie taptų žmogiškesni. Nebegalime apsigauti, kad globalūs pavojai žmonių bendruomenei palies kitus, o mes išsigelbėsime. Dabartinė pandemija gali būti tarsi generalinė repeticija žmonių bendruomenei pradėti gyventi kitaip. (RK / Vatican News)

2020 liepos 22, 12:02