Kur dialogas – viskas įmanoma
Jean Charles Putzolu
Georges Salines yra medikas. Azdyne Amimour turi krautuvėlę. Abiejų gyvenimas buvo dinamiškas. Georges dirbo įvairiose šalyse, po to jo šeima įsikūrė Paryžiuje. Azdyne yra tūkstančio ir vieno gyvenimo nuotykio ieškotojas. Apkeliavęs pasaulį, apsistojo Paryžiaus apylinkėse. Georges netikintis, save apibūdina kaip ateistą su krikščioniškomis šaknimis. Azdyne yra musulmonas, praktikuojantis, bet ne per daug, vis dėlto labai prisirišęs prie islamo vertybių.
Taip pristatyti šie du vyrai galėjo niekada nesusitikti. Tačiau 2015 m. lapkričio 13 d. įvykiai pasuko kita vaga.
Georges'o dukra Lola tą vakarą buvo Bataklane, žinomoje paryžiečių koncertų salėje vykusiame amerikiečių roko grupės „Eagles of Death Metal“ koncerte. Tuo metu Lolai buvo 28-eri, ji dirbo vaikų literatūros leidybos srityje, buvo įkūrusi savo įmonę. Buvo laiminga, didžiąją dalį laiko praleisdavo darbe, o kai galėjo – keliaudavo. Kelionės įrašytos jos šeimos DNR. Kelionės numalšindavo jos žinių, pabėgimo ir gamtos troškulį. Lola tą vakarą neišgyveno. Ją kliudė dvi kulkos, ji susmuko ir nebeatsikėlė.
Azdyne prarado savo sūnaus pėdsakus. Pastaraisiais metais santykiai su juo buvo įtempti ir tą lemtingą vakarą jis nežinojo, kur gali būti Samy. Azdyne ir jo žmona Mouna netrukus sužinos, kad Samy buvo vienas iš trijų Bataklano užpuolikų.
2015 m. lapkričio 13 d. vakarą Paryžius per pusvalandį išgyvena pragarą. 7 teroristai, besiskelbiantys islamo valstybės nariais, surengė išpuolius trijose skirtingose sostinės vietose.
Vienas savižudis užpuolikas susisprogdina 21.20 val. priešais stadioną. Sprogimas nuaidi aikštėje, kur prancūzų rinktinė žaidžia su vokiečiais.
Keli žaidėjai suglumę dėl triukšmo, tačiau varžybos tęsiasi. Prancūzijos prezidentas François Hollande palieka stadioną praėjus kelioms akimirkoms po sprogimo. Jis informuojamas apie įvykius ir palydimas į krizių valdymo centrą.
Kelios minutės po 21.25 val., ir teroristai tuština savo Kalašnikovo automatus kitame Paryžiaus kvartale, be perstojo šaudydami į žmones lauko kavinėje de la Fontaine-au-Roy gatvėje. 21.36 val. skerdynės persikelia į Rue de Charonne gatvę. Praeiviai įkalinti.
Netrukus trečioji teroristų komanda pradeda veikti Bataklane, kur koncerte dalyvauja 1500 žmonių. Trys ginkluoti vyrai šaudo į minią. Įvykio scenas sunku nupasakoti…
Šios trys vienu metu įvykdytos atakos nusinešė 130 žmonių gyvybes, 350 buvo sužeisti. Jos šalį apvertė aukštyn kojomis, kardinaliai perkeitė gyvenimus Georges'o ir Azdyne, kurio sūnų Samy tą naktį policija nukovė kartu su kitais šešiais teroristais.
Samy buvo parengtas Sirijoje, kur prisijungė prie Daešo (ISIS). Azdyne, kuris ryžtingai smerkia fundamentalizmą, buvo nuvykęs ten, ieškodamas sūnaus, kad „grąžintų į protą“, tačiau bergždžiai. Šiandien jį graužia kaltės jausmas: „Ką padariau, kad jis nuėjo tuo keliu?“ Jį persekioja šis ir kiti klausimai. Jis lanko džihadistų šeimų pokalbių susitikimus, kurių vaikai, kaip ir jo, išvyko į Siriją ir jie nesupranta, kodėl. Šie susitikimai jam padeda, kita vertus, jam kažko trūksta, kad išgyventų gedulą. Nes ir Azdyne turi įveikti gedulą.
Georges po išpuolių suburia aukų šeimų ir išgyvenusiųjų asociaciją. Vienu metu imasi vadovauti asociacijai. Jį pažinojo žurnalistai, jo vardas mirgėjo įvairiuose interviu, straipsniuose. Ir Georges gedi, asociacija ir knyga, parašyta iškart po išpuolių, pavadinta „Neapsakoma nuo A iki Z“ tarnauja kaip terapija peržengti tai, ko peržengti neįmanoma. Jis nepanyra į maldą, nes yra netikintis. Jame nėra neapykantos, pykčio ar keršto. Sako, kad nesupranta to absurdo.
Azdyne jaučia turįs eiti toliau, kad įveiktų tai, kas neįmanoma jam. Pokalbių grupės, kurias lankė, nesuteikia tos pilnatvės, kurios ieško, nes nepasiekia klausimo esmės, jis jaučia būtinybę pamatyti, kas vyksta kitoje pusėje.
Kitoje pusėje – aukų šeimos. Per trečius asmenis Azdyne paprašo susitikimo su Džordžs. Jau 2017-ųjų pradžia, praėję daugiau nei vieneri metai po išpuolių.
Georges sulaukia skambučio, kuriuo jam pranešama apie Azdyne prašymą. Šis prašymas jį nustebina, šiek tiek suglumina. Jam reikia laiko pagalvoti, kyla įvairių klausimų: kodėl vieno iš Bataklano teroristų tėvas nori su juo susitikti? Ar jis pasirengęs susitikti su tėvu vaikino, kuris galbūt nužudė jo dukterį?
Vis dėlto neatsisako susitikti. Georges sako sau, kad iš esmės ir tas vyras, kuris prašo susitikimo, yra auka, tėvas, praradęs sūnų. Apibendrina, kad ir Samy, teroristas, yra auka; beprotiškų idėjų auka, kurias propaguoja jis ir kiti fundamentalistai, sukurstyti manipuliatorių. Žinoma, Georges'ui pranešama, kad Azdyne nepritaria fundamentalistinėms idėjoms tų, kurie instrumentalizuoja jo religiją. Georges su draugu, kuris priklauso aukų asociacijai, atvyksta į kavinę Bastilijos kvartale, Paryžiaus centre.
Ateina Azdyne. Georges, kiek įsitempęs, atsistoja. Įsitempęs ir Azdyne, kuris galvoja, kad Georges buvo už jį drąsesnis, priimdamas kvietimą susitikti. „Jau buvau viską praradęs“, – sako Azdyne. „Buvau klaidingoje istorijos pusėje“, – tęsia. „Sutikdamas susitikti su manimi, Georges turėjo daugiau ką prarasti“, – priduria. „Tai žinomas žiniasklaidoje žmogus, aukų asociacijos prezidentas, kuris kalba per radiją ir televiziją, tad ką žmonės apie jį pagalvos, sužinoję, kad susitiko su teroristo tėvu?“ Tą patį klausimą sau kėlė ir Georges. Žinoma, jis pasitarė su savo aplinka, prieš priimdamas kvietimą. Idėja buvo priimta gerai, bet ne iš karto. Georges'o dažnai buvo prašoma paaiškinti savo požiūrį. Kartais jis atsisakydavo aiškinti tiems, kurie nenorėjo suprasti. Georges neaštrina aplinkybių, jaučia, kad žaizdos dar atviros, skaudžios ir kiekvienas turi eiti savo keliu, kad atsitiestų. Georges'o kelias, kaip ir Azdyne, eina per Bastilijos kavinę.
Tą 2017 m. rytą Azdyne ranka ištiesta Georges'ui. Jų rankos susitinka, paspausdamos viena kitą. Jie prisistato, susėda. Pokalbis, iš pradžių drovokas, įgauna atsipalaidavusį toną. „Azdyne patraukianti asmenybė“, – sako Georges. „Žavi“, – priduria.
Kalbasi apie savo gyvenimus, šeimas, žinoma, ir apie Lolą ir Samy, net jei tai skaudu abiems. „Tai buvo mano terapija“, – sako Azdyne. „Po išpuolio nesilankiau pas psichologą. Man siūlė, tačiau man tai netiko. Norėjau įveikti savo tragediją pats“. Susitikimas su Georges'ui jam leido užbaigti ratą.
Du vyrai susitinka ne kartą. Jų ryšys tampa draugiškas. Kaskart susitinka kavinėje ar restorane, tačiau niekada nei vieno iš jų namuose. Išlaiko tam tikrą atstumą, nors ir nedidelį.
Susitikę pradeda galvoti, kad jų netipiškas bendras kelias gali tapti žinia. Kuo daugiau laiko praleidžia kartu, kalbasi, vis labiau supranta, kad jų dialogas turi didelę jėgą. Padeda peržengti neapykantos jausmą, galimą keršto troškimą, nesusipratimus ir viską, kas veda į visuomenės susiskaldymą. Kartu jie siunčia žinią, kuri visiškai priešinga teroristų žiniai. Kur dialogas – viskas įmanoma.
Kad ši žinia galėtų sklisti toliau, Georges ir Azdyne nutaria parašyti knygą, papasakoti savo istoriją, pokalbius, suartėjimą ir skirtumus. Nes aišku, jog skirtumų yra, tačiau jie nebėra pasidalijimo šaltinis. Skirtumų jie neperžengė ir, matyt, niekada neperžengs, tačiau šie skirtumai suprasti ir priimti. Savo knygą jie pavadino: „Mums liko žodžiai“.
