Tomas Catena, Nubijos kalnų medikas
Godfrey B. Kampamba, Vatikanas
Jei širdyje dega troškimas padėti beviltiškiausioje padėtyje atsidūrusiems, apleistiems žmonėms, gali nutikti taip, kad įsimylėsi Afriką. Gimusiam ir užaugusiam Niujorke, Duke universiteto medicinos koledže diplomą įgijusiam gydytojui Tomui Catena toks troškimas galėjo reikšti tik viena – pradėti tarnauti stokojantiesiems. Trumpai padirbėjus JAV kariniame jūrų laivyne gydytoju, pagaliau ateina akimirka leistis į tikrąją misiją. Tai misija, dėl kurios medikas atsiduria žiaurių išgyvenimų akistatoje dirbdamas savo darbą tarp pavojų ir nusivylimų, tykančių Nubijos kalnuose, Sudane. Viską atlaikyti padeda tikėjimas.
Nors iš pradžių atrodė, kad kelionės tikslas bus Kenija, likimas kaip galutinę stotelę jam numatė Sudaną. Per pastarąjį dešimtmetį gydytojas Tomas Catena tapo žinomas Nubijos kalnuose ne tik dėl savo nesavanaudiškos tarnystės vargšams. Jis įkūrė ir prižiūri Gailestingumo Motinos ligoninę, turinčią 430 vietų. Ši gydymo įstaiga padėjo išgyventi daugybei žmonių, nukentėjusių nuo smurtinių atakų, vykdytų nušalinto Sudano prezidento Omaro al Bashiro valdymo laikotarpiu.
Gyventi Afrikoje buvo jo pasirinkimas, atvirauja gydytojas. Jam patinka būti tarp vietinių, tapti bendruomenės dalimi. Tačiau Afrikoje sunkumų netrūksta ir kyla klausimas, kas jį paskatino palikti patogų niujorkietišką gyvenimą ir apsigyventi tokioje atšiaurioje vietoje kaip Nubijos kalnai. Gydytojo motyvas paprastas. „Kai studijavau universitete, dar prieš tapdamas gydytoju, visada norėjau būti misionieriumi, ir būtent šis troškimas mane paskatino studijuoti mediciną.“ Jis pasakoja, kad baigęs medicinos mokyklą, po ketverių metų, praleistų JAV kariniame jūrų laivyne, prisijungė prie katalikų medikų misijos valdybos Niujorke, tai vėliau ir tapo tramplinu įgyvendinti svajonę dirbti kaimo vietovėje.
„Išsirinkau vieną vietą Kenijoje, Mutomo ligoninėje, kurią prižiūri Gailestingumo seserys iš Airijos“, – pasakoja jis. Netrukus Tomas Catena persikraustė į Nairobį ir ten dirbo penketą metų. Jis prisimena, kad, būdamas Kenijoje, girdėjo pasakojimus apie Sudaną, kad jį alina pilietinis karas, kad ten nėra medicinos įstaigų, kad ten veikusios kelios nevyriausybinės organizacijos priverstos išsikelti dėl ginkluoto konflikto. Situacija jam pasirodė labai įtempta.
Nepaisant žinių, pasiekiančių iš Nubijos kalnų, ta tikrovė jį traukė ir jis ėmė rinkti visą įmanomą informaciją. Vyskupas emeritas Macram Max Gassis Nubijos kalnuose statė ligoninę, apie kurią Tomui papasakojo vienas draugas. Tomas susisiekė su vyskupo biuru, nuvyko į Sudaną ir kartu atidarė ligoninę, kuri pradėjo veiklą 2008 m.
Per Tomo pasakojimą persišviečia jo tikėjimas. „Save galėčiau apibūdinti kaip kataliką nuo lopšio“, – sako Tomas. „Užaugau kaip Romos katalikas. Mano tėvai – labai pamaldūs tikintieji. Tėvas man buvo didžiausias pavyzdys. Kasdien eidavo į Mišias, kartu su mama mus išmokė tikėjimo. Jų tikėjimas buvo labai tvirtas, tai mane stiprino augant.“ Gydytojas prisimena studijų metus, kai jis susipažino su evangelikais ir kai kas ėmė baimintis, kad jis atsivers į jų konfesiją. Draugystė su evangelikais buvo svarbi, nes, pasak Tomo, jie padėjo jam subrandinti troškimą tapti misionieriumi. Baigęs koledžą, jis tapo dar tvirtesniu kataliku. „Man labai pasisekė, kad visą gyvenimą sutikdavau žmones, turinčius tvirtą tikėjimą, kurie gebėjo mane palydėti, patarti.“
Persikėlus į Nubijos kalnus gydytojui Catenai rūpinimasis vargingiausiais tapo svarbiausiu dalyku gyvenime. „Paprastai atsikeliu 5.30 val. ryto, kasdien 6.30 val. einu į Mišias, nes mums pasisekė, kad turime čia gyvenantį kunigą”, – pasakoja Tomas. Pakeliui į bažnyčią jis kalba Rožinį. Po Mišių – greiti pusryčiai ir darbas ligoninėje.
Nuo 7.30 val. gydytojas sukasi ligoninėje – lanko ligonius palatose, operuoja, tvarko administracinius reikalus. Jo diena labai intensyvi, kartais jis suteikia pagalbą net 500 pacientų prieš išeidamas į operacinę imtis rimtesnių atvejų. Skubiais kritiniais atvejais į operacinę grįžta ir naktį. Tad grafikas labai įtemptas, varginantis, alinantis ir fiziškai, ir emociškai, ypač sudėtingais atvejais ar kai paciento negali išgelbėti. Darbas išties labai sunkus, pasakoja gydytojas.
Gydytojas prisimena, kaip šį sudėtingą ligoninės gyvenimo ritmą, reikalaujantį ypatingo atidumo, pertraukdavo kariniai susirėmimai. „Ne kartą nutiko taip, kad, mums operuojant ligonį, girdėdavome atskrendančius lėktuvus, imdavo kristi bombos ir turėdavome priimti sprendimą. Kartais tęsdavome operaciją, kartais krisdavome ant grindų, laukdami bombardavimo pabaigos.“
Gydytojas Tomas sako, kad Nubijos kalnuose dirbantį mediką liūdina ne baimė mirti, bet būti tolimoje vietoje ir neturėti visų reikalingų įrankių, kai susiduri su savo žinojimo ir galėjimo ribomis. „Tik tikėjimas mums padeda eiti į priekį, žinant, kad Dievas su mumis, nepaisant sunkumų ir problemų“, – sako gydytojas.
Jis pažymi, kad Omaro al Bashiro eros pabaiga tapo palaiminimu Nubijos žmonėms, o pereinamoji vyriausybė leido pajusti, kad dabar, po trisdešimties metų, Sudane pirmą kartą atgijo viltis rasti taikų konflikto Darfūre ir kitose Sudano vietose sprendimą.
Mediko gyvenimą pažymėjo ir keli įdomūs posūkiai. Gydytojas, kuris gydo sužeistas širdis, pats pametė širdį dėl vienos Nubijos kalnų gyventojos, baigusios mokyklą po medžiu. „Susituokėme 2016 m., buvo nuostabu. Tai didelis mano gyvenimo pokytis. Darbas tapo lengvesnis, žinant, kad yra kažkas, su kuo galiu dalintis našta“, – pasakoja Tomas.
Dabar didžiausia jo svajonė – palikti Nubijos kalnus geresne vieta, nei kad rado atvykęs. Savo ir kitų pasiturinčių asmenų dėka gydytojui pavyko suformuoti įvairių sričių medikų komandą.
Šiandien Gailestingosios Motinos ligoninė gali didžiuotis savo kvalifikuotu personalu – tai 27 medikai, slaugytojai, vaistininkai. Netrukus prie jų prisijungs keturi vietinės kilmės gydytojai, pirmieji, kurių studijas parėmė privatūs rėmėjai.
Personalo tobulėjimas, gebėjimų stiprinimas ypač svarbus gydytojui Tomui Catenai, jis nori įtraukti kuo daugiau vietinių gyventojų, padėti jiems įgyti reikiamą išsilavinimą.
2019 m. spalį gydytojas Catena buvo pakviestas į Vokietijoje rengtą aukšto lygio Pasaulio sveikatos ekspertų susitikimą, kuriame jis atkreipė dėmesį į vietos gyventojų gebėjimų stiprinimo svarbą. Pasak jo, reikia mokyti vietos žmones, kad jie pasiektų tavo lygį ar pralenktų tave, kad, kai išvyksi, liktų jau veikianti sistema.
2017 m. gydytojas Catena buvo apdovanotas Auroros premija už žmonijos žadinimą. Gautą finansinį paskatinimą jis paskyrė darbams Nubijos kalnuose tęsti. 2018 m. jis paskirtas humanitarinės iniciatyvos „Pasaulinė Aurora“ (World Wide Aurora) prezidentu, tai pareigos, kurias jis vykdo šalia savo veiklos Sudane. Gydytojo siekis – didinti visuomenės jautrumą ir įtraukti žmones į humanitarinę veiklą. „Kiekvienas gali įsitraukti, nesvarbu, ką veikia nei kiek uždirba – gali įsitraukti net vien skirdamas savo didesnį dėmesį”, – apibendrina gydytojas Catena.
