Nacių neapykantos šešėlyje – žmogiškumo ir tikėjimo stebuklas
Fausta Speranza – Vatican News
Prieš 75 metus sausio 27-ąją sovietų kariuomenė įžengė į Aušvico koncentracijos stovyklą. Nuo 2005 m. Jungtinių Tautų iniciatyva sausio 27-oji pasaulyje minima kaip Holokausto aukų atminimo diena.
Rašyti istoriją, kurios negalima pamiršti, padeda ir tie, kuriems buvo lemta patekti į Aušvicą, tačiau kurie niekad ten nenuvyko, nes nuo nacių rūstybės juos išgelbėjo kilnūs žmonės. Viena tokių šeimų yra Terracina šeima – tėvas, motina, keturi vaikai – kuriuos išgelbėjo ponia Anita Tana. Ji visus priėmė savo mažuose, paprastuose namuose. Tėvas, motina ir kūdikis, kurį ji tada nešiojo įsčiose, liko pas ponią Tana metus, šešerių metų sūnų po kelių savaičių priglaudė Cencelli šeima, o dvi dukras, septynerių ir ketverių metų amžiaus, paslėpė seserų daratiečių vienuolynas. Visi šie jų gelbėtojai rizikavo užsitraukti nacių kerštą.
Istorija, atgyjanti dar gyvų liudytojų pasakojimuose, prasidėjo 1943 m. spalio 16 d. Per gaudynes buvo sulaikyti 1 259 žmonės, iš jų 1 023 deportuoti į Aušvicą. Iš jų tik 16 išgyveno, 15 vyrų ir viena moteris.
Letizia Terracina, kuri prieš porą metų mirė sulaukusi 105 metų amžiaus, anksčiau yra pasakojusi, kad iš pradžių prašydama pagalbos beldėsi į draugų duris, tačiau ją pasitiko baimės siena. Vieną dieną mėsinėje sutiko Anitą Tana, išdrįso kreiptis į ją su nevilties kupinu prašymu dėl savo vaikų ir kūdikio, kurio laukėsi jau aštuntą mėnesį, gyvybių. Galbūt tos moters, kilusios iš Feraros, akys išdavė jos širdies gylį: ponia Anita, kurią šiandien tie vaikai apibūdina kaip „labai gerą ir labai labai religingą moterį“, gyveno su vyru, turinčiu sunkią negalią po pirmojo pasaulinio karo, dviejų kambarių bute. Ji atvėrė duris šiai persekiojamai šeimai, nes jokia rasistinė logika negalėjo užtemdyti krikščioniškos brolybės žinios, kuria ji gyveno.
Viename interviu, kurį Letizia Terracina, būdama 92 metų, 1996 m. davė Jeruzalės Jad Vašem fondui, ji pasakojo, kad juos išgelbėję sutuoktiniai netgi atidavė savo lovą nevilties prislėgtai porai, patys persikeldami ant sofos.
Tuo metu gimusiam kūdikiui šiandien daugiau nei 75 metai. Jo vardas Fernando. Jis papasakojo, kaip ponia Tana savo paskutinėmis gyvenimo dienomis norėjo, kad jis būtų šalia jos.
Fernando Terracina labai susijaudina sakydamas, kad jam labiausiai pasisekė, nes jis nesuprato žiaurumų, kurie vyko aplink, ir niekad nebuvo atskirtas nuo mamos. Tačiau prisipažino, kad dažnai, būdamas šešerių – aštuonerių sapnuodavo košmarus, kai sužinojo, kad jo senelis ir kai kurie pusbroliai mirė Aušvice. Sapnuose jis desperatiškai mėgindavo pabėgti nuo vokiečių.
Daug prisiminimų turi dvi seserys, Milena ir Bettina, kurios pasakoja apie ramybę, vyravusią jas priglaudusiame vienuolyne, ir kaip buvo sunku jį palikti. Vyresnėlė Bettina nepajėgia kalbėti apie praeitį: ji sunkiai pasakoja apie nerimą, kurį vis dar jaučia šiandieną, jei girdi, kaip garsiai iš čiaupo bėga vanduo. Atmintis grąžina į vieną konkretų įvykį: vokiečių kareiviai įsiveržė į p. Tanos namus, kuri, norėdama nustelbti vonioje paslėptų vaikų ir naujagimio balsus, atsuko čiaupą visu pajėgumu.
Mažoji Milena nesuprato rizikos, tačiau devynmetė mergaitė juto siaubą. Vėliau mažąsias priglaudė vienuolės, kurios joms padėjo „įsimaišyti“ tarp vienuolyno mokykloje besimokančių mergaičių iš gerų šeimų. Tarp įvairiausių prisiminimų Milenai šypseną sukelia ramybės jausmas, kurį joms suteikė vienuolės.
Pas vienuoles jas nuvedė ponas Cencelli, Vatikano tarnautojas, kuris į savo namus priėmė berniuką Leone. Šiandien šis pasakoja, kad su juo buvo elgiamasi kaip su tikru sūnumi.
O vienturtis Cencelli šeimos sūnus, kuris su atvykusiu jo amžiaus „broliuku“ turėjo viskuo dalintis, šiandien, būdamas aštuoniasdešimtmetis, pasakoja, kad verkė, kai vėliau matė jį išeinant. Tačiau apie didvyrišką savo tėvų poelgį kalbėjo lyg tai būtų normalus dviejų giliai tikinčių ir Kristaus žinios paliestų žmonių pasirinkimas.
Tas berniukas – tai Massimiliano Cencelli – prisimena, kad jo tėtis, tarnavęs Vatikane Pijaus XII laikais, buvo ypatingo paprastumo žmogus. Jis taip pat prisimena, kad namuose dažnai būdavo kalbama apie kitų žydų gelbėjimą, kurio iniciatorius buvo popiežius Pijus XII – šimtinė vyrų, paslėptų kaip sargybiniai, ar moterys, priimtos į vienuolynus, Vatikano rūmus. Massimiliano apibūdina popiežių kaip esminę figūrą tais tamsos metais, kuris vakarieniaudavo su pieno stikline ir su savo bendradarbiais dalijosi skausmu dėl to, kas vyko.
Massimiliano yra įsitikinęs, kad „egzistuoja vienintelė žmonių rasė, visa kita – tik galingųjų išsigalvojimai“. Apie religijas pasakė taip: „Religijos negali vadintis religijomis, jei neišsaugo žmoniškumo“.
