Cerca

Vatican News
Adriana Adriana  Istorija

Iš romų stovyklos – į kepyklą, Adrianos šuolis į „normalų“ gyvenimą

Priešiškumas, atmetimas, diskriminacija, sunkus gyvenimas romų stovyklose, tačiau po to Adriana sulaukia dovanos: gali rinktis gyvenimą, apie kurį svajojo.

Cecilia Seppia – Vatikanas

Vos pradėjusi kalbėti, Adriana susijaudina. Balsas lūžinėja, akys blizga, gniaužo rankas, tarsi drąsintų save, tačiau nepaisant kvietimo sustoti ir atsikvėpti, ji mane užtikrina: „Tai džiaugsmo ašaros“. Šiandien jai 23-eji, ji turi namus, yra atradusi šeimą, turi draugų ir dirba vienoje Romos kepykloje. Jai labai patinka tai, ką daro, bet ypač ji mėgsta šnekėtis su žmonėmis kvartale, kuriam ji nebėra viena iš eilinių „čigonių“, kurių reikia saugotis, bet mergina kaip daugelis kitų, kurios turi paprastų ir didelių svajonių, kaip visi jos bendraamžiai.

Pradžia

Deja, jos gyvenimas ne visada buvo toks, deja, teko išlieti daug ašarų, tačiau nei viena nebuvo džiaugsmo ašara. Ji buvo mergaitė romė, gimusi Italijoje, kurios tėvas – kroatas, motina – serbė, o jos oda turi neišdildomų ženklų, liudijančių apie patirtą diskriminaciją dėl kilmės. Kai 2013 m. atvyko į Šv. Jono Bosko nepilnamečių priėmimo centrą, kad dalyvaudama projekte įsidarbintų, Adriana neturėjo nieko daugiau tik rūbus, kuriais vilkėjo, ir batus, kuriais buvo apsiavusi: jos namai, kemperis, įgytas su didelėmis pastangomis pardavus žemę užsienyje, pastatytas mažoje romų stovykloje Romos priemiestyje, buvo neseniai areštuotas policijos. „Romų gyvenimas man niekad nepatiko, nes jis sunkus, o nuo paauglystės tampa dar sunkesnis, sulauki tik rykščių“, – pasakoja mergina.

Atmetimas, diskriminacija

Adrianos ir jos gausios šeimos istorija pažymėta išsiskyrimų, atmetimų, sudėtingų kraustymųsi, bandant rasti vietą, kur jaustųsi priimti. Pirmasis juos paliko tėvas, po to – seneliai, paskui – viena sesuo.  Motinai sunkiai sekėsi rūpintis savo 6 vaikais, kurie bandė patys kabintis į gyvenimą „kaip visi romai“, sako Adriana. „Smulkios vagystės, išmalda. Sankryžose plauname automobilių langus, gyvename ir miegame gatvėje ar, kai mums paradoksaliai pasiseka, – policijos nuovadoj ar ligoninės priimamajame, nes tada bent jau turime vietą, kur galime prisiglausti. Aš nuo 8 iki 15 metų taip gyvenau. Jei esi romė, taip į tave žvelgiama – kaip į  nusikaltėlę, kaip žmogų, kuris kenkia kitiems, net jei iš tiesų esi kitokia.“

Lūžis

Lūžis įvyko vieną vasaros dieną, kai mama, prislėgta ir serganti, įžengė į evangelikų bažnyčią ir patyrė atsivertimą. Susitikimas su Kristumi, bendruomenės priėmimas, maldos galia nuo tos akimirkos pasėjo joje poreikį radikaliai pasirinkti: visam laikui atsisakyti romų gyvenimo ir integruotis į visuomenę, gagé, kaip romai vadina pasitraukusius. „Mama mums suteikė laisvę pasirinkti, kokį gyvenimą norime gyventi, ir mes pasirinkome. Tačiau mūsų gentainiai į mus žvelgė kreivai, su mumis blogai elgėsi, diskriminavo. Buvo daug tokių, kurie manęs klausė: buvai nusikaltėlė, dabar kalbi apie Dievą, kas čia per juokai? Tai nenormalu, ką man sakai, tai netiesa.“ Tačiau Adrianai šis naujas gyvenimas, tas šuolis į nežinią buvo šviesiausias ir normaliausias dalykas, koks tik galėjo nutikti. Ji pasakoja apie pagalbą, gautą iš bendruomenės, ir kaip jai buvo įstabu tų žmonių akyse nematyti išankstinio nusistatymo. „Jums gal pasirodys kvaila, bet jie mane priėmė ir dabar priima su meile, nors ir žinojo, kad esu romė. Kartą vienas jų man pasakė: „Dievo akyse esame visi lygūs, nes visi esame jo vaikai ir, kaip Jo vaikai, esame broliai“. Dievas: šį žodį Adriana taria dažniau nei visus kitus ir kaskart atrodo, kad jis iš jos lūpų išeina pamaldžiai ir dėkingai. Dievas, tas Tėvas, kuris niekada neapleis. Tas Draugas, kuriam gali patikėti visas baimes, sėkmes, viltis.

Odisėja tarp romų stovyklų

Jos motinos atsivertimas ir pasikeitimas subrendo tuo metu, kai tėvas buvo toli, kalėjime. Tačiau vos jam išėjus iš kalėjimo, šeima nutaria palikti romų stovyklą šalia Romos ir persikelti į Neapolį, iš ten – į Ispaniją, kur gyvena aštuonetą mėnesių. Per tą laiką vaikai pirmą kartą gyvenime eina į mokyklą. Tačiau ispaniška patirtis netrukus baigiasi dėl naujų problemų ir kivirčų tarp tėvų. Vėl Italija, tada – Prancūzija, kur šeima, Adrianai patyrus traumą ir gavus draudimo išmoką, įsigyja žemės namui. Tačiau problemos nesibaigia: vaikai, vėl pradėję eiti į mokyklą, atmetami bendramokslių dėl jų tatuiruočių  su užrašu „romas“. Nemoka kalbos, neturi draugų, kenčia dėl kitokio mokytojų požiūrio ir greitai jų pastangos žlunga, tuo tarpu pirmagimė, nesutikusi keisti gyvenimo būdo, slapčia pabėga, kad susituoktų su kitu romu. Bėdos čia nesibaigia. Kai nutaria kreiptis į vietos valdžią dėl gyvenamosios vietos įteisinimo, išardomas šeimos branduolys: mama, neturinti dokumentų, turi grįžti į Serbiją, kitaip iškart bus išsiųsta visa šeima. Taip Adrianos tėvai nutaria grįžti į Italiją, ir neturėdami pinigų, turi parduoti žemę.

Dievo ranka

Vos grįžus į Italiją, tėvas vėl palieka šeimą, kuri priversta miegoti automobilyje, kol motina neįsigyja garsiojo kemperio, kurį vėliau atims policija. Tada šeimai savaitei leidžiama prisiglausti vienos ligoninės priimamajame. Močiutė iš mamos pusės jiems pasiūlo galimybę palikti gyvenimą gatvėje ir persikelti į romų stovyklą pas ją, tačiau su viena neginčijama sąlyga: atsisakyti savo laisvės ir priimti stovyklos gyvenimą, tai yra dukroms suplanuoti santuokas, o kitus išsiųsti vogti. Adrianos mama atsisako. Netikėtai būtent to paties kvartalo mokykla kartu su Šv. Jono Bosko centru tampa „Dievo ranka“, ta nematoma, bet būtina ranka, kuria galima remtis galutiniam šuoliui: keli darbuotojai organizuoja rinkliavą, kad šeima atgautų kemperį, susiburia geradarių grupė, kuri apsiima juos išlaikyti finansiškai, bent jau padengti būtiniausias reikmes.

Darbo „stebuklas“

Adrianai, kuri tuomet turėjo 17 metų, atsivėrė galimybė profesinėms studijoms gavus vieną Šv. Jono Bosko centro suteiktą stipendiją. Prasidėjo palaikymo susitikimai ir pokalbiai, siekiant išsiaiškinti, kas jai tiktų, ko ji norėtų. Ji labai norėjo tapti kepėja, minkyti tešlą, gaminti maistą kitiems. Taip 2014 m. ji gauna vidurinės mokyklos diplomą ir imasi pirmojo darbo viename bare, kur išmoksta ne tik virtuvės darbų, tačiau ir ima pažinti pasaulį, sudarytą iš taisyklių, darbo laiko, pareigų. Kartais pyksta ant savęs, nes jaučiasi lėta,  nerangi, nuolat bijo suklysti, kam nors pakenkti, tačiau juda pirmyn ir rytais, kai čirškia žadintuvas, jaučiasi laiminga galėdama keltis į darbą. „Man tai buvo svajonė ir gale mėnesio sakydavau: „Vaje, gaunu algą“, tai buvo absurdiška ir nuostabu“. Deja, po praktikos į barą dirbti jos nepriėmė, tačiau ji pasiraitojo rankoves ir stipri, nes palaikoma tikėjimo, eina į priekį, nusiteikusi pakeisti visam laikui savo likimą. „Netrūko dienų, kai norėjau viską mesti, kai verkiau“, – tęsia ji. „Romai negalėjo į mane žiūrėti, nuolat patirdavau jų priekabiavimą… o italai... jiems dar buvau romė, į kai kurias vietas negalėdavau ir įeiti. Tačiau turėjau galvoti apie mažesnius brolius, apie mamą, kuri dar sirgo ir neturėjo dokumentų… Mano tėvas ateidavo ir išeidavo... Bet nebuvau viena, su manimi buvo Dievas, jutau jo ranką“.

Tikri namai

Pagaliau 2015 m. gegužę šeimai buvo pasiūlytas butas viename miestelyje netoli Romos su nuolatine nuomos sutartimi: dabar ji turi tikrą lovą, virtuvę, vonią ir apie tai kalba taip, tarsi tai būtų nukritę iš dangaus. Tai leidžia Adrianai prašyti nuolatinio leidimo gyventi ir gauti pagrindines paslaugas. „Nepatikėsite, bet galėjau nueiti pas gydytoją, gydytis, o romui tai yra neįmanoma“. Dirbant kaip namų darbininkei ir auklei, vieno pažįstamo kunigo dėka, ateina pasiūlymas iš kepyklos, kur Adriana dirba ir šiandien. „Man labai patinka šis darbas. Man patinka šnekučiuotis, ir žmonės ateina čia, perka duoną, saldumynus ir man pasakoja savo gyvenimo istorijas, o kartais ir aš jiems pasakoju savąją“. O ką jiems pasakoja? (galvoju apie jos Odisėją, gyvenimą kemperyje, be vandens, apie nesibaigiančias traumas, patirtas kai buvo priversta kraustytis). Tačiau ji nedvejodama atsako: „Kad Dievas mane išgelbėjo, kad jaučiuosi Jo mylima ir tai yra gražiausias dalykas pasaulyje. Padariau tą šuolį ir esu laiminga“.

2019 rugsėjo 12, 09:40